圣经文本

 

Genesis第24章

学习

   

1 Abraomas paseno ir sulaukė žilos senatvės. Viešpats viskuo jį laimino.

2 Abraomas tarė savo namų vyriausiajam tarnui, kuris prižiūrėjo visa, kas jam priklausė: “Dėk savo ranką po mano šlaunimi,

3 kad prisaikdinčiau tave Viešpaties, žemės ir dangaus Dievo vardu, kad neimsi žmonos mano sūnui iš kanaaniečių dukterų, tarp kurių gyvenu,

4 bet vyksi į mano kraštą, pas mano gimines, ir ten paimsi žmoną mano sūnui Izaokui”.

5 Tarnas jam atsakė: “O gal ta moteris nenorės eiti su manimi į šitą kraštą? Ar tuomet turėsiu sugrąžinti tavo sūnų į tą kraštą, iš kurio išvykai?”

6 Abraomas jam tarė: “Saugokis, kad negrąžintum mano sūnaus tenai!

7 Viešpats, dangaus Dievas, kuris mane išvedė iš mano tėvo namų, iš mano gimtojo krašto, man kalbėjo ir prisiekė: ‘Tavo palikuonims duosiu šį kraštą’. Jis siųs savo angelą pirma tavęs, ir tu iš ten paimsi žmoną mano sūnui.

8 O jei ta moteris nenorės eiti su tavimi, būsi laisvas nuo šito įpareigojimo. Tik mano sūnaus nesugrąžink tenai!”

9 Tada tarnas padėjo savo ranką po savo valdovo Abraomo šlaunimi ir jam prisiekė.

10 Tarnas ėmė dešimt savo valdovo kupranugarių, geriausių bei brangiausių dovanų ir išvyko į Mesopotamiją, į Nahoro miestą.

11 Vakare leido kupranugariams pailsėti už miesto, prie vandens šulinio, tuo metu, kai moterys eina semti vandens.

12 Jis meldėsi: “Viešpatie, mano valdovo Abraomo Dieve, duok man sėkmę šiandien ir tuo parodyk savo malonę mano valdovui Abraomui!

13 Štai stoviu prie šulinio, o miesto gyventojų dukterys ateis semti vandens.

14 Jei mergaitė, kuriai sakysiu: ‘Prašau, palenk savo ąsotį ir leisk man atsigerti’, atsakys: ‘Gerk! Aš ir tavo kupranugarius pagirdysiu’, ji bus ta, kurią paskyrei savo tarnui Izaokui. Iš to suprasiu, kad parodei malonę mano valdovui”.

15 Jam dar nebaigus kalbėti, atėjo ebeka, Abraomo brolio Nahoro žmonos Milkos sūnaus Betuelio duktė, nešina ąsočiu ant peties.

16 Mergina buvo labai graži, mergaitė, kurios joks vyras nebuvo pažinęs. Ji, nusileidusi prie šulinio ir pasisėmusi vandens, lipo aukštyn.

17 Tarnas nuskubėjo jos pasitikti ir tarė: “Duok man truputį vandens atsigerti iš savo ąsočio!”

18 Ji atsakė: “Gerk, mano viešpatie!” Skubiai nuleidusi ąsotį sau ant rankos, davė jam gerti.

19 Jam atsigėrus, ji tarė: “Ir tavo kupranugarius pagirdysiu”.

20 Skubiai išpylusi savo ąsotį į lovį, vėl nubėgo prie šulinio. Taip ji pagirdė visus jo kupranugarius.

21 Tuo metu jis tylomis ją stebėjo, norėdamas patirti, ar Viešpats padarė jo kelionę sėkmingą, ar ne.

22 Kupranugariams atsigėrus, jis išėmė auksinę sagtį kaktai, sveriančią pusę šekelio, ir dvi apyrankes, sveriančias dešimt šekelių aukso,

23 ir klausė: “Kieno duktė esi? Ar yra tavo tėvo namuose mums vietos pernakvoti?”

24 Ji atsakė: “Aš esu duktė Betuelio, Milkos sūnaus, kurį ji pagimdė Nahorui”.

25 Ji tęsė: “Šiaudų ir pašaro pas mus daug, taip pat ir vietos nakvynei”.

26 Vyras nusilenkė ir pagarbino Viešpatį:

27 “Tebūna palaimintas Viešpats, mano valdovo Abraomo Dievas, kuris buvo malonus ir teisingas mano valdovui ir atvedė mane teisingu keliu į mano valdovo brolio namus!”

28 Mergaitė, nubėgusi namo, pranešė visiems, kas atsitiko.

29 ebeka turėjo brolį, vardu Labaną. Ir Labanas išbėgo pas vyrą prie šulinio.

30 Pamatęs sagtį ir apyrankes ant sesers rankų ir išgirdęs sesers ebekos žodžius: “Taip kalbėjo tas vyras”, atėjo jis pas tą vyrą, kuris stovėjo šalia kupranugarių prie šulinio,

31 ir jam tarė: “Ateik pas mus, Viešpaties palaimintasis! Ko stovi lauke? Aš paruošiau namą ir vietą kupranugariams”.

32 Taip jis tą vyrą parsivedė į savo namus, nubalnojo kupranugarius, padavė šiaudų bei pašaro jiems ir vandens jam ir su juo buvusiems vyrams kojoms nuplauti.

33 Ir jam buvo paduota maisto, bet jis tarė: “Aš nevalgysiu, kol nepasakysiu, dėl ko esu siųstas”. Labanas tarė: “Kalbėk!”

34 Jis tarė: “Aš esu Abraomo tarnas.

35 Viešpats labai palaimino mano valdovą: jis tapo didžiu ir Jis jam davė avių ir galvijų, sidabro ir aukso, tarnų ir tarnaičių, kupranugarių ir asilų.

36 Mano valdovo žmona Sara senatvėje pagimdė sūnų mano valdovui, kuriam jis atidavė viską, ką turėjo.

37 Mano valdovas mane prisaikdino: ‘Neimk mano sūnui žmonos iš kanaaniečių dukterų, kurių šalyje gyvenu,

38 bet keliauk į mano tėvo namus, pas mano gimines, ir ten surask mano sūnui žmoną’.

39 Tada atsakiau savo valdovui: ‘O gal ta moteris nesutiks keliauti su manimi?’

40 Bet jis man tarė: ‘Viešpats, kurio akivaizdoje vaikščioju, siųs su tavimi angelą ir padarys tavo kelionę sėkmingą, ir tu paimsi mano sūnui žmoną iš mano giminės ir iš mano tėvo namų.

41 Jeigu, tau atvykus pas mano gimines, jie tau jos neduos, būsi laisvas nuo priesaikos’.

42 Šiandien, atėjęs prie šulinio, tariau: ‘Viešpatie, mano valdovo Abraomo Dieve, jei darai mano kelionę sėkmingą,

43 tai aš dabar atsistosiu prie šito vandens šulinio. Ta mergaitė, kuriai atėjus semti vandens tarsiu: ‘Duok man truputį vandens atsigerti iš savo ąsočio’,

44 o ji atsakys: ‘Gerk, ir tavo kupranugarius pagirdysiu’, bus moteris, kurią Viešpats paskyrė mano valdovo sūnui’.

45 Man dar nebaigus kalbėti, atėjo ebeka su ąsočiu ant peties ir, nusileidusi prie šulinio, sėmė. Tada jai tariau: ‘Duok man gerti!’

46 Ji, skubiai nuleidusi ąsotį nuo peties, tarė: ‘Gerk! Aš ir tavo kupranugarius pagirdysiu!’ Aš gėriau, o ji pagirdė ir kupranugarius.

47 Po to paklausiau: ‘Kieno tu duktė?’ Ji atsakė: ‘Esu duktė Betuelio, Nahoro sūnaus, kurį Milka jam pagimdė’. Tada užkabinau sagtį ant jos kaktos ir uždėjau apyrankes jai ant rankų.

48 Nusilenkęs pagarbinau Viešpatį ir palaiminau mano valdovo Abraomo Viešpatį Dievą, kuris mane atvedė teisingu keliu, kad imčiau mano valdovo brolio dukterį jo sūnui.

49 Taigi dabar, jei norite parodyti mano valdovui malonę ir ištikimybę, sakykite, o jei ne, tai pasakykite man, kad galėčiau pasukti į dešinę ar į kairę”.

50 Tada Labanas ir Betuelis atsakė: “Tai Viešpaties padaryta. Negalime nei prieštarauti, nei pritarti.

51 Štai ebeka yra tavo akivaizdoje. Imk ją ir eik, tebūna ji tavo valdovo sūnaus žmona, kaip Viešpats kalbėjo”.

52 Išgirdęs jų žodžius, Abraomo tarnas pagarbino Viešpatį, nusilenkdamas iki žemės.

53 Tarnas, išėmęs sidabrinių ir auksinių indų bei drabužių, juos dovanojo ebekai; be to, jis dovanojo vertingų daiktų jos broliui ir motinai.

54 Jie valgė, gėrė ir pasiliko tenai per naktį. ytą, jiems atsikėlus, jis tarė: “Leiskite man keliauti pas mano valdovą”.

55 Jos brolis ir motina prašė: “Tepasilieka mergina pas mus kurį laiką, nors dešimt dienų, po to išleisime”.

56 Jis atsakė: “Netrukdykite manęs, nes Viešpats padarė mano kelionę sėkmingą. Leiskite man grįžti pas savo valdovą”.

57 Jie tarė: “Pašaukime mergaitę ir jos paklauskime”.

58 Pašaukę ebeką, klausė: “Ar keliausi su šiuo vyru?” Ji atsakė: “Taip, keliausiu”.

59 Tada jie išlydėjo ebeką, jos auklę, Abraomo tarną ir jo vyrus.

60 Atsisveikindami jie laimino ją: “Mūsų sesuo, tapk nesuskaitomų tūkstančių motina, tavo palikuonys tevaldo savo priešų miestų vartus!”

61 Tada ebeka ir jos tarnaitės išjojo ant kupranugarių, sekdamos tą vyrą.

62 Tuo metu Izaokas ėjo keliu nuo Lahai oijo šulinio, nes jis gyveno pietų krašte.

63 Pavakary Izaokas buvo išėjęs į lauką pamąstyti. Pakėlęs akis, jis pamatė ateinančius kupranugarius.

64 ebeka, pamačiusi Izaoką, nulipo nuo kupranugario

65 ir klausė tarną: “Kas tas vyras, kuris eina mums priešais per lauką?” Tarnas atsakė: “Jis yra mano valdovas!” Tada ji apsigaubė šydu.

66 Tarnas papasakojo Izaokui viską, ką buvo padaręs.

67 Izaokas įsivedė mergaitę į savo motinos palapinę. Jis paėmė ebeką, ir ji tapo jo žmona, ir jis pamilo ją. Izaokas buvo paguostas po savo motinos mirties.

   

来自斯威登堡的著作

 

Arcana Coelestia#3128

学习本章节

  
/10837  
  

3128. 'And told [those of] her mother's house all about these things' means towards whatever natural good enlightenment was able to reach. This is clear from the meaning of 'mother's house' as the good of the external man, that is, natural good. For 'a house' means good, see 2233, 2234, 1 2559; and man's external or natural is received from the mother, but his internal from the father, 1815. In the Word the good that exists with a person is compared to 'a house', and for that reason one who is governed by good is called 'the House of God'. But internal good is called one's 'father's house', while good of an identical degree is spoken of as one's 'brethren's house', and external good, which is the same as natural good, is referred to as one's 'mother's house'. Furthermore all good and truth is born in this fashion, that is to say, by means of the influx of internal good as the father into external good as the mother.

[2] Since the subject in this verse is the origin of truth that was to be joined to good in the Rational it is therefore said that Rebekah, who represents that truth, 'ran to her mother's house', for this is where truth originates. As stated and shown above, all good flows in by an internal route, that is, by way of the soul, into man's rational, and through the rational into his factual knowledge, and even into his sensory awareness, and by means of enlightenment there causes truths to be seen. From there truths are summoned, stripped of the natural form they possess, and joined to good in the mid-way position, that is to say, in the rational, and together constitute the rational man, and at length the spiritual man. How all this is effected however is quite unknown to anyone, for at the present day scarcely any knowledge exists of what good is or of its being distinct and separate from truth. Still less does anyone know that a person is reformed by means of the influx of good into truth and by the joining together of the two. Nor is it known that the rational is distinct and separate from the natural. And since these matters which are very general are unknown, it cannot possibly be known how truth is introduced into good, and how the joining together of these two is effected - which are the things dealt with in this chapter in the internal sense. Now seeing that these arcana have been revealed and are open to view to any who are governed by good, that is, who have minds like those of angels, such arcana, no matter how obscure they may appear to others, must be explained since they are in the internal sense.

[3] Regarding that enlightenment, which comes from good by way of truth in the natural man, here called 'the mother's house', the position is that Divine Good with man flows into his rational, and through the rational into his natural, and even into his factual knowledge, that is, into the cognitions and matters of doctrine there, as has been stated. Then by fitting the truths there to itself, inflowing Divine Good shapes them for itself, and by means of them enlightens everything in the natural man. But if the life of the natural man is such that it does not receive Divine Good, but either rejects, or perverts, or stifles it, Divine Good cannot fit truths to itself and so shape them for itself. As a consequence the natural cannot be enlightened any longer, for enlightenment in the natural man is effected by good through truths; and when there is no longer any enlightenment no reformation can take place. This is the reason why in the internal sense also so much reference is made to the nature of the natural man, and so to the origin of truth, namely that it arises from the good there.

脚注:

1. This number does not appear to be correct.

  
/10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.