圣经文本

 

Genesis第15章

学习

   

1 Po šių įvykių Viešpats prabilo į Abromą regėjime: “Nebijok, Abromai! Aš esu tavo skydas ir labai didelis atlygis!”

2 Abromas tarė: “Viešpatie Dieve! Ką Tu man duosi? Aš neturiu vaikų, mano namų paveldėtojas bus damaskietis Eliezeras.

3 Man nedavei vaikų, ir štai tarnas, gimęs mano namuose, yra mano įpėdinis”.

4 Viešpats atsakė jam: “Ne šitas bus tavo paveldėtojas, bet tas, kuris gims iš tavęs”.

5 Ir, išvedęs jį laukan, tarė: “Pažvelk į dangų ir, jei gali, suskaičiuok žvaigždes! Tiek bus tavo palikuonių!”

6 Abromas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu.

7 Dievas kalbėjo: “Aš esu Viešpats, kuris tave išvedžiau iš Chaldėjos miesto Ūro, kad tu paveldėtum šitą šalį”.

8 Abromas tarė: “Viešpatie Dieve! Iš kur galiu žinoti, kad ją paveldėsiu?”

9 Tada Jis tarė jam: “Atvesk man trejų metų karvę, trejų metų ožką, trejų metų aviną, balandį ir jauną karvelį”.

10 Abromas, atvedęs visus gyvulius, padalino pusiau ir padėjo kiekvieną gabalą vienas prieš kitą, tačiau paukščių nedalino.

11 Plėšrieji paukščiai atskrido prie mėsos, bet Abromas juos nubaidė.

12 Saulei leidžiantis, gilus miegas apėmė Abromą, siaubas ir didelė tamsa jį apėmė.

13 Tada Viešpats tarė Abromui: “Žinok, kad tavo palikuonys bus ateiviai svetimame krašte, jie vergaus ir bus spaudžiami keturis šimtus metų.

14 Tautą, kuriai jie vergaus, Aš teisiu, ir tada jie iš ten išeis su dideliu turtu.

15 O tu ramybėje nueisi pas savo tėvus ir būsi palaidotas, sulaukęs žilos senatvės.

16 Ketvirtoji karta sugrįš čia, nes amoritų nusikaltimų saikas dar nėra pilnas”.

17 Nusileidus saulei ir sutemus, štai pasirodė rūkstanti krosnis ir liepsnojantis deglas ir praėjo tarp tų mėsos gabalų.

18 dieną Viešpats padarė su Abromu sandorą, sakydamas: “Tavo palikuonims atidaviau visą žemę nuo Egipto upės iki didžiosios Eufrato upės:

19 kenitus, kenazus, kadmonitus,

20 hetitus, perizus, refajus,

21 amoritus, kanaaniečius, girgašus ir jebusiečius”.

   

来自斯威登堡的著作

 

An Invitation to the New Church#10

学习本章节

  
/59  
  

10. The "fulness of time" also signifies consummation and desolation: the reason is that "time" signifies the state of the Church (see Revelation 10:6; and in Ezekiel). The same also is signified by "a time, times, and half a time" [see Revelation 12:14; Daniel 7:25; 12:7]. Times in the world are spring, summer, autumn; and the fulness of them is winter. Times as to light are morning, noon, evening; and the fulness of these is night, etc. , etc. This is meant by the Lord's coming being in "the fulness of time" or of "times;" that is, when there is no longer any truth of faith and good of charity remaining. (Concerning "the fulness of time," see Romans 11:12, 25; Galatians 4:4, and, especially, Ephesians 1:9, 10; Genesis 15:16).

  
/59  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.