圣经文本

 

Išėjimas第6章

学习

   

1 Viešpats atsakė Mozei:“Tu matysi, ką Aš padarysiu faraonui. Stiprios rankos priverstas, jis išleis juos; stiprios rankos priverstas, jis išvarys juos iš savo šalies”.

2 Dievas kalbėjo Mozei: “Aš esu Viešpats.

3 Aš pasirodžiau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui kaip Dievas Visagalis, tačiau savo vardu Viešpats jiems neapsireiškiau.

4 Aš įtvirtinau su jais sandorą, norėdamas jiems duoti Kanaano šalį, kurioje jie buvo ateiviai.

5 Ir Aš išgirdau Izraelio vaikų, kuriuos yra pavergę egiptiečiai, vaitojimą, ir atsiminiau savo sandorą.

6 Todėl sakyk izraelitams, kad Aš esu Viešpats; Aš jus išvesiu iš egiptiečių priespaudos, išlaisvinsiu iš vergystės ir išgelbėsiu jus savo ištiesta ranka ir dideliais teismais.

7 Aš jus priimsiu, kad būtumėte mano tauta, ir Aš būsiu jūsų Dievas, kad žinotumėte, jog esu Viešpats, jūsų Dievas, kuris jus išvedė iš egiptiečių vergijos.

8 Aš nuvesiu jus į šalį, kurią pažadėjau duoti Abraomui, Izaokui ir Jokūbui; ją duosiu jums paveldėti, nes Aš esu Viešpats!”

9 Mozė taip kalbėjo izraelitams, bet jie neklausė jo dėl dvasios suspaudimo ir žiaurios vergystės.

10 Viešpats kalbėjo Mozei:

11 “Eik, sakyk Egipto faraonui, kad jis išleistų izraelitus iš savo šalies!”

12 Mozė atsakė Viešpačiui: “Izraelitai manęs neklauso, tai kaipgi manęs klausys faraonas? Mano lūpos neapipjaustytos”.

13 Ir Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui, ir davė jiems įsakymą Izraelio vaikams ir faraonui, Egipto karaliui, kad išvestų Izraelio vaikus iš Egipto šalies.

14 Šitie yra vyresnieji savo tėvų namuose. Izraelio pirmagimio ubeno sūnūs: Henochas, Paluvas, Hecronas ir Karmis. Tai yra ubeno giminės šeimos.

15 Simeono sūnūs: Jemuelis, Jaminas, Ohadas, Jachinas, Coharas ir kanaanietės sūnus Saulius. Tai yra Simeono giminės šeimos.

16 Šitie yra Levio sūnų vardai: Geršonas, Kehatas ir Meraris. Levis gyveno šimtą trisdešimt septynerius metus.

17 Geršono sūnūs: Libnis ir Šimis.

18 Kehato sūnūs: Amramas, Iccharas, Hebronas ir Uzielis. Kehatas gyveno šimtą trisdešimt trejus metus.

19 Merario sūnūs: Machlis ir Mušis. Tai yra Levio giminė pagal savo šeimas.

20 Amramas vedė savo tetą Jochebedą. Ji pagimdė Aaroną ir Mozę. Amramas gyveno šimtą trisdešimt septynerius metus.

21 Iccharo sūnūs: Korachas, Nefegas ir Zichris.

22 Uzielio sūnūs: Mišaelis, Elicafanas ir Sitris.

23 Aaronas vedė Elišebą, Aminadabo dukterį, Naasono seserį. Ji pagimdė Nadabą, Abihuvą, Eleazarą ir Itamarą.

24 Koracho sūnūs: Asiras, Elkana ir Abiasafas. Tai yra korachų šeimos.

25 Aarono sūnus Eleazaras vedė vieną iš Putielio dukterų. Ji pagimdė Finehasą. Šitie yra Levio giminės šeimų vyresnieji.

26 Aaronas ir Mozė yra tie, kuriems Viešpats įsakė išvesti izraelitus iš Egipto šalies.

27 Jie yra tie, kurie kalbėjo faraonui, Egipto karaliui, kad išvestų izraelitus iš Egipto.

28 Viešpats kalbėjo Mozei Egipto šalyje,

29 sakydamas: “Aš esu Viešpats! Pasakyk faraonui, Egipto karaliui, visa, ką tau kalbu”.

30 Bet Mozė sakė Viešpaties akivaizdoje: “Aš esu neapipjaustytomis lūpomis, kaip manęs klausys faraonas?”

   

来自斯威登堡的著作

 

Arcana Coelestia#7191

学习本章节

  
/10837  
  

7191. 'And God spoke to Moses' means something that is new yet continues what has gone before. This is clear from the fact that one often reads in the continuous thread of the narrative 'Jehovah said' and 'Jehovah spoke', as in the present chapter also. The expression 'Jehovah said to Moses' occurs in verse 1, then 'God spoke to Moses' in the present verse, and in like manner in verses 10, 13, 28-29. And the same use of these expressions may be seen elsewhere. Nothing else is meant by the repetition than something new beginning at that point, which however is to be taken in conjunction with what goes before it. (For the meaning of 'Jehovah said' as a new phase of perception, see 2061, 2238, 2260.) It should be realized that in its original language the Word lacks punctuation marks to indicate pauses, and therefore such expressions as those in this chapter have been used instead. And instead of marks to indicate minor pauses or divisions 'And' has been used, which is why that conjunction occurs so frequently. Angelic speech is likewise continuous, with pauses, to be sure, but every prior matter presented there links up in a remarkable manner with the one that follows it. For angels' ideas are extremely full of things, countless and indescribable, that go beyond a person's understanding while he is in the world. Consequently the ends of foregoing sentences can be fully linked up to the beginnings of ensuing sentences, and in this way a single series can be formed out of many. What is astounding and unbelievable, angelic speech exhibits within itself the form which heaven takes. For this reason all angelic speech possesses a song-like harmony in which each phrase ends with a monosyllable, and so in unison. And I have been told that this happens because every single thing in heaven looks to the one God as its end. From all this it has also become clear to me that every element of thought and therefore of speech flows in from the Lord by way of heaven, and that this accounts for the song-like harmony in speech ending in unison.

  
/10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.