Bibeln

 

Genesis 39

Studie

   

1 Juozapą nuvedė į Egiptą, ir egiptietis Potifaras, faraono rūmų valdininkas, sargybos viršininkas, jį nupirko iš izmaelitų.

2 Ir Viešpats buvo su Juozapu, ir jam viskas sekėsi. Jis gyveno savo valdovo, egiptiečio, namuose.

3 Jo valdovas pastebėjo, kad Viešpats buvo su juo ir kad visa, ką jis darė, Viešpats laimino.

4 Juozapas rado Potifaro akyse malonę; jis tarnavo jam, ir tas paskyrė jį savo namų prievaizdu, ir visa pavedė jam tvarkyti.

5 Nuo to laiko, kai jis paskyrė Juozapą prievaizdu savo namuose, Viešpats laimino egiptiečio namus dėl Juozapo; Viešpaties palaima buvo ant visko, ką jis turėjo namuose ir laukuose.

6 Jis visa, ką turėjo, pavedė Juozapui; pats niekuo nesirūpino, tik maistu, kurį valgė. Juozapas buvo dailus ir gražaus veido.

7 Po kurio laiko jo valdovo žmona atkreipė dėmesį į Juozapą ir tarė: “Sugulk su manimi”.

8 Bet jis jai atsakė: “Mano valdovas niekuo nesirūpina ir visa, ką jis turi, atidavė į mano rankas.

9 Šiuose namuose nėra didesnio už mane, ir jis nieko man nedraudžia išskyrus tave, nes tu esi jo žmona. Kaip tad galėčiau padaryti tokią piktadarystę ir nusidėti prieš Dievą?”

10 Ji kiekvieną dieną kalbino Juozapą, tačiau jis nesutiko sugulti ir būti su ja.

11 Vieną dieną Juozapas atėjo į namus savo reikalais ir nieko daugiau tuo metu namuose nebuvo.

12 Ji nutvėrė jį už jo drabužio ir sakė: “Sugulk su manimi”. Bet jis, išsinėręs iš drabužio, ištrūko ir išbėgo laukan.

13 Pamačiusi, kad jis paliko savo drabužį jos rankoje ir išbėgo laukan,

14 ji pasišaukė namiškius ir jiems tarė: “Žiūrėkite! Jis atvedė mums vyrą, hebrają, kad tas tyčiotųsi iš mūsų. Jis atėjo pas mane, norėdamas sugulti su manimi, bet aš ėmiau garsiai šaukti.

15 Kai jis išgirdo mane šaukiant, paliko drabužį pas mane ir išbėgo”.

16 Ji pasilaikė jo drabužį, kol grįžo valdovas.

17 Tada ji tais pačiais žodžiais kalbėjo jam: “Pas mane atėjo tas vergas, hebrajas, kurį mums atvedei, kad pasityčiotų iš manęs.

18 Bet kai aš pradėjau garsiai šaukti, jis paliko savo drabužį pas mane ir išbėgo”.

19 Valdovas, išgirdęs žmonos žodžius, kuriais ji kalbėjo: “Taip tavo vergas pasielgė su manimi”, užsidegė pykčiu.

20 Ir Juozapo valdovas paėmė jį, ir atidavė į kalėjimą, kur kalėjo karaliaus kaliniai.

21 Bet Viešpats buvo su Juozapu ir parodė jam savo gailestingumą, ir davė jam rasti malonę kalėjimo viršininko akyse.

22 Šis pavedė Juozapui rūpintis visais kaliniais ir visi darbai buvo jo priežiūroje.

23 Kalėjimo viršininkas niekuo nesidomėjo, kas buvo Juozapui pavesta, nes Viešpats buvo su juo ir visuose darbuose jam duodavo sėkmę.

   

Från Swedenborgs verk

 

Arcana Coelestia #4977

Studera detta avsnitt

  
/ 10837  
  

4977. 'And he put him in charge over his house' means that this good applied itself to that factual knowledge. This is clear from the meaning of his 'lord', who put him in charge, as good, dealt with above in 4977, and from the meaning of 'putting him in charge over his house' as applying itself to it - to factual knowledge or natural truth. This meaning is evident from what follows, where it says that 'whatever he had he gave into his hand', meaning that all belonging to that good was seemingly subject to the other's power and control. For good is the lord and truth its minister, and when it says that the lord put the minister in charge, that is, that good put truth in charge, the meaning in the internal sense is not that the lordship ceased to rest with that good but that it applied itself to the truth. For in the internal sense one perceives what a thing really is, whereas the sense of the letter presents it in the form of an appearance. The lordship always rests with good, but good applies itself so that truth may be joined to it.

[2] While a person is governed by truth, as happens before he has been regenerated, he knows scarcely anything at all about good. For truth flows in by an external route, or that of the senses, whereas good flows in by an internal route. Before he has been regenerated a person is aware of that which flows in by the external route, but not of that which comes by the internal one. Consequently unless in that state which comes first the lordship seemed to be given to truth, that is, unless good applied itself to it, that truth could never become attached to this good as its own. This is the same factor as has been presented many times before - that truth seemingly occupies the first place, that is, it is so to speak the lord, while a person is being regenerated, but that good plainly occupies the first place and is the lord once he has been regenerated, for which see 3539, 3548, 3556, 3563, 3570, 3576, 3607, 3701, 4925, 4926, 4928, 4930.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.