The Bible

 

Genesis 35

Study

   

1 Dievas tarė Jokūbui: “Kelkis ir eik į Betelį, ir apsistok ten; pastatyk aukurą Dievui, kuris tau pasirodė, kai bėgai nuo savo brolio Ezavo”.

2 Jokūbas įsakė saviesiems ir visiems, buvusiems su juo: “Pašalinkite svetimus dievus, kurie yra tarp jūsų, apsivalykite ir pakeiskite drabužius!

3 Eikime į Betelį, ten pastatysiu aukurą Dievui, kuris mane išklausė pavojuje ir buvo su manimi kelyje, kuriuo aš ėjau!”

4 Jie atidavė Jokūbui visus svetimus dievus, kuriuos jie turėjo, ir auskarus, o Jokūbas juos užkasė po ąžuolu prie Sichemo.

5 Jie iškeliavo, ir siaubas nuo Dievo apėmė aplinkinius miestus, kad niekas nedrįso vytis Jokūbo sūnų.

6 Taip Jokūbas ir visi su juo esantys žmonės atėjo į Lūzą, dar vadinamą Beteliu, kuri yra Kanaano šalyje.

7 Ten jis pastatė aukurą ir tą vietą pavadino El Betelis, nes ten jam pasirodė Dievas, kai jis bėgo nuo savo brolio veido.

8 Ten mirė Debora, ebekos auklė, ir buvo palaidota prie Betelio po ąžuolu, kurį pavadino audos ąžuolu.

9 Dievas vėl pasirodė Jokūbui, kai jis atvyko iš Mesopotamijos, ir jį palaimino.

10 Ir Dievas tarė jam: “Tavo vardas Jokūbas, bet tu nebesivadinsi Jokūbu. Tavo vardas bus Izraelis!

11 Aš esu Dievas Visagalis. Būk vaisingas ir dauginkis! Tauta ir daugelis tautų atsiras iš tavęs, ir karaliai išeis iš tavo strėnų!

12 Tą žemę, kurią daviau Abraomui ir Izaokui, atiduosiu tau ir po tavęs duosiu tavo palikuonims”.

13 Tada Dievas pasitraukė nuo jo iš tos vietos, kur su juo kalbėjo.

14 Jokūbas pastatė akmeninį paminklą toje vietoje, kur Dievas kalbėjo su juo, išliejo ant jo geriamąją auką ir aliejaus.

15 Jokūbas pavadino tą vietą, kur Dievas su juo kalbėjo, Beteliu.

16 Iš Betelio jie keliavo toliau. Nepasiekus Efratos, achelė gimdė, ir jos gimdymas buvo sunkus.

17 Jai esant gimdymo kančiose, pribuvėja jai tarė: “Nebijok! Ir šį kartą turėsi sūnų”.

18 Kai jos siela buvo beatsiskirianti, nes ji buvo prie mirties, ji pavadino jį Ben Oniu, bet tėvas jį pavadino Benjaminu.

19 Ir achelė mirė ir buvo palaidota prie kelio, einančio į Efratą, tai yra Betliejų.

20 Jokūbas pastatė ant jos kapo paminklą; tas achelės kapo paminklas tebestovi iki šios dienos.

21 Izraelis keliavo toliau ir apsistojęs pasistatė palapines anapus Edero bokšto.

22 Izraeliui gyvenant anoje šalyje, ubenas miegojo su savo tėvo sugulove Bilha. Izraelis tai sužinojo. Jokūbo sūnų buvo dvylika.

23 Lėjos sūnūs: Jokūbo pirmagimis ubenas, Simeonas, Levis, Judas, Isacharas ir Zabulonas.

24 achelės sūnūs: Juozapas ir Benjaminas.

25 achelės tarnaitės Bilhos sūnūs: Danas ir Neftalis.

26 Lėjos tarnaitės Zilpos sūnūs: Gadas ir Ašeras. Šitie yra Jokūbo sūnūs, gimę jam Mesopotamijoje.

27 Jokūbas atėjo pas savo tėvą Izaoką į Mamrę, į Kirjat Arbos miestą, tai yra Hebroną, kur Abraomas ir Izaokas buvo ateiviai.

28 Izaokas sulaukė šimto aštuoniasdešimties metų.

29 Ir Izaokas atidavė savo dvasią, ir mirė, ir susijungė su savo tauta, būdamas senas ir pasisotinęs gyvenimu. Jį palaidojo jo sūnūs Ezavas ir Jokūbas.

   

From Swedenborg's Works

 

Arcana Coelestia #4572

Study this Passage

  
/ 10837  
  

4572. I am God Shaddai. That this signifies the state of temptation past, and now Divine consolation, is evident from the signification of “God Shaddai,” as being temptation and afterwards consolation. For Jehovah or the Lord was called by the ancients “God Shaddai” with reference to temptations and consolation after them (see n. 1992, 3667); consequently “God Shaddai” signifies a state of temptation that is past, and now Divine consolation. The reason why it is “past” is that temptations were previously represented by Jacob, especially when he wrestled with the angel (Genesis 32:25-32), and when he met Esau (Genesis 33); and the reason why there is now consolation, is that by these temptations there was effected the conjunction of good and truth in the natural. This conjunction itself causes consolation, because conjunction is the end of temptations; for when he arrives at the end, everyone has consolation according to the hard things he suffered in the means.

[2] Be it known in general that all the conjunction of good with truth is effected by means of temptations, the reason of which is that evils and falsities offer resistance and as it were rebel, and strive in every possible way to prevent the conjunction of good with truth and of truth with good. This combat takes place between the spirits who are with the man, namely, between the spirits who are in evils and falsities, and those who are in goods and truths, and is perceived by the man as a temptation within himself. When therefore the spirits who are in evils and falsities are conquered by the spirits who are in goods and truths, and are compelled to depart, the latter have joy through heaven from the Lord, and this joy is perceived by the man as consolation, and as in himself. But the joy and consolation are not on account of victory, but on account of the conjunction of good and truth; for all conjunction of good and truth has joy within itself, because this conjunction is the heavenly marriage within which is the Divine.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Foundation for the permission to use this translation.