The Bible

 

Genesis 30

Study

   

1 achelė matydama, kad ji nevaisinga, pavydėjo savo seseriai Lėjai ir tarė Jokūbui: “Duok man vaikų, kitaip aš mirsiu!”

2 Jokūbas, supykęs ant achelės, tarė: “Ar aš Dievas, kuris tau vaikų neduoda?”

3 Tada ji tarė: “Štai mano tarnaitė Bilha. Įeik pas ją, kad ji pagimdytų ant mano kelių ir aš galėčiau turėti vaikų iš jos”.

4 Ji davė jam už žmoną savo tarnaitę Bilhą, ir Jokūbas įėjo pas ją.

5 Bilha pastojo ir pagimdė Jokūbui sūnų.

6 Tada achelė tarė: “Dievas teisingai nusprendė dėl manęs, išklausydamas mano balsą ir davė man sūnų”. Todėl ji pavadino jį Danu.

7 achelės tarnaitė Bilha pastojo ir pagimdė Jokūbui antrą sūnų.

8 Tada achelė tarė: “Didžiose grumtynėse grūmiausi su savo seserimi ir nugalėjau”. Ir ji pavadino jį Neftaliu.

9 Lėja matydama, kad nebegali daugiau gimdyti, davė Jokūbui savo tarnaitę Zilpą už žmoną.

10 Zilpa, Lijos tarnaitė, pagimdė Jokūbui sūnų.

11 Tada Lėja tarė: “Laimingai!” Ir ji pavadino jį Gadu.

12 Vėliau Zilpa pagimdė Jokūbui antrą sūnų.

13 Tada Lėja tarė: “Aš laimingoji! Nes moterys vadins mane palaiminta”. Ir ji pavadino jį Ašeru.

14 Kviečių pjūties metu ubenas išėjęs rado mandragorų ir juos parnešė savo motinai Lėjai. Tada achelė tarė Lėjai: “Duok man savo sūnaus mandragorų”.

15 Bet ji atsakė: “Ar negana tau, kad turi mano vyrą, ar nori atimti ir mano sūnaus mandragorus?” achelė tarė: “Tegul jis šią naktį praleidžia su tavimi už tavo sūnaus mandragorus!”

16 Jokūbui pareinant vakare iš lauko, Lėja išėjo jo pasitikti ir tarė: “Tu eisi pas mane, nes aš tave pasamdžiau už mano sūnaus mandragorus”. Taip jis praleido su ja tą naktį.

17 Dievas išklausė Lėją; ji pagimdė Jokūbui penktąjį sūnų.

18 Tada Lėja tarė: “Dievas man atlygino, nes aš daviau savo tarnaitę savo vyrui”. Ji pavadino jį Isacharu.

19 Lėja vėl pastojo ir pagimdė Jokūbui šeštąjį sūnų.

20 Tada Lėja tarė: “Dievas apdovanojo mane gera dovana; dabar mano vyras gyvens su manimi, nes aš jam pagimdžiau šešis sūnus”. Ir ji praminė jį Zabulonu.

21 Po to ji pagimdė dukterį ir ją pavadino Dina.

22 Dievas atsiminė achelę, išklausė ją ir padarė vaisingą.

23 Ji pagimdė sūnų ir tarė: “Dievas pašalino mano gėdą”.

24 Ji pavadino jį Juozapu, sakydama: “Viešpats duos man dar kitą sūnų!”

25 achelei pagimdžius Juozapą, Jokūbas tarė Labanui: “Paleisk mane, grįšiu į tėvynę, į savo šalį!

26 Duok man mano žmonas ir mano vaikus, už kuriuos tau tarnavau, ir leisk man eiti. Tu juk žinai, kaip aš tau tarnavau!”

27 Labanas jam tarė: “O kad aš rasčiau malonę tavo akyse! Aš patyriau, kad Viešpats laimino mane dėl tavęs.

28 Nustatyk tu pats sau užmokestį, ir aš tau jį duosiu!”

29 Jokūbas atsakė: “Tu pats žinai, kaip tau tarnavau ir kokia tapo tavo banda mano priežiūroje.

30 Tu mažai turėjai prieš man atvykstant, bet dabar tai smarkiai padaugėjo, nes Viešpats tave laimino, kai aš atėjau. O dabar ar ne laikas man pasirūpinti savo namais?”

31 Labanas tarė: “Ką turiu tau duoti?” Jokūbas atsakė: “Nieko man neduok! Jei sutiksi su mano reikalavimu, aš vėl ganysiu ir saugosiu tavo kaimenę:

32 šiandien pereisiu visas avių bandas, išskirdamas iš jų kiekvieną dėmėtą bei lopiniuotą avį ir kiekvieną juodą avį, ir visas lopiniuotas bei dėmėtas ožkas. Tai bus mano atlyginimas.

33 Mano sąžiningumas kalbės už mane, kai ateis laikas man atsiimti užmokestį tavo akivaizdoje. Visa, kas nebus dėmėta bei lopiniuota tarp ožkų ir avių, tebūna kaip mano pavogta!”

34 Labanas atsakė: “Sutinku. Tebūna kaip sakai!”

35 Ir jis atskyrė tą dieną ožkas ir avis, ožius ir avinus­lopiniuotus ir dėmėtus; visus vienos spalvos gyvulius atidavė savo sūnums.

36 Labanas nustatė, kad tarp jo ir Jokūbo būtų trijų dienų atstumas. Jokūbas ganė likusią Labano kaimenę.

37 Jokūbas, paėmęs žalias drebulių, migdolų ir liepų lazdeles, išlupinėjo jose dryžius, kad tose vietose, kur buvo žievė, būtų balta.

38 Jis tas išpjaustytas lazdeles sudėjo į lovius, į kuriuos pilamas vanduo, prie kurių bandos ateidavo gerti, ir atėję gerti imdavo poruotis.

39 Ir avys poruodavosi, žiūrėdamos į lazdeles; ir jos vesdavo dryžuotus, dėmėtus ir lopiniuotus ėriukus.

40 Jokūbas perskyrė savo bandą. Jis sudėjo lazdeles taip, kad jo avys ir Labano avys matytų jas. Jis laikė savo bandas atskirai ir nesuleisdavo jų su Labano bandomis.

41 Kai poravosi stipresnieji gyvuliai, Jokūbas įdėdavo lazdeles į lovius taip, kad gyvuliai matytų jas ir poruotųsi.

42 Silpnesniems gyvuliams poruojantis, jis neįdėdavo tų lazdelių. Taigi silpnesnieji teko Labanui, o stipresnieji Jokūbui.

43 Taip šis žmogus nepaprastai pralobo. Jis turėjo daug tarnų ir tarnaičių, galvijų, avių, kupranugarių ir asilų.

   

From Swedenborg's Works

 

Arcana Coelestia #2157

Study this Passage

  
/ 10837  
  

2157. If I pray I have found grace in Thine eyes. That this signifies the deference of the Lord’s state when He observed that perception, may be seen from the affection of humiliation which there is in these very words; and also in those which directly follow—“Pass not I pray from over Thy servant”—in which likewise there is humiliation. In every particular in the Word there are both affection and subject matter. The celestial angels perceive the Word such as it is in the internal sense as to the affection; but the spiritual angels perceive it such as it is in the internal sense as to the matter. Those who perceive the Word in the internal sense as to the affection, pay no attention to the words which belong to the matter, but form for themselves ideas from the affection and its series, and this with endless variety. Here for example at the words, “If I pray I have found grace in Thine eyes, pass not I pray from over Thy servant,” they perceive the Lord’s state of humiliation in the Human, but only the affection of the humiliation. From this, in a manner, variety, and abundance inexpressible, they form for themselves celestial ideas, which can scarcely be called ideas, but rather so many lights of affections and perceptions, which follow in a continuous series, in accordance with the series of the affection of the things contained in the Word that is being read.

[2] This shows that the perception, thought, and speech of the celestial angels are more ineffable and much richer than the perception, thought, and speech of the spiritual angels, the latter being simply determined to the subject matter [rem], in accordance with the series of the expressions. (That the speech of the celestial angels is of this nature, may be seen in Part First,n. 1647.) Hence it is that these words, “If I pray I have found grace in Thine eyes,” in the celestial sense signify the deference of the Lord’s state when He observed that perception. Moreover to “find grace in thine eyes” was a customary mode of speech for every expression of deference; as may be seen from Laban’s deference to Jacob:

Laban said unto him, If I pray I have found grace in thine eyes (Genesis 30:27);

also from Jacob’s deference to Esau:

Jacob said, Nay, I pray, if I pray I have found grace in thine eyes (Genesis 33:10); and in like manner elsewhere in the Word.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Foundation for the permission to use this translation.