The Bible

 

Genesis 27

Study

   

1 Izaokas paseno, ir jo akys taip aptemo, kad jis nebegalėjo matyti. Jis pasišaukė savo vyresnįjį sūnų Ezavą ir tarė jam: “Mano sūnau”. Tas atsiliepė: “Aš čia”.

2 Jis tarė: “Aš jau pasenau, nežinau savo mirties dienos.

3 Imk savo medžioklės įrankius, strėlinę ir lanką, ir, išėjęs į lauką, sumedžiok ką nors.

4 Paruošk man valgį, kokį mėgstu, atnešk jį man, kad valgyčiau ir mano siela tave palaimintų, prieš man numirštant”.

5 ebeka girdėjo Izaoką kalbant savo sūnui Ezavui. Kai Ezavas išėjo į lauką medžioti,

6 ebeka tarė savo sūnui Jokūbui: “Aš girdėjau tėvą kalbant tavo broliui Ezavui:

7 ‘Sumedžiojęs ką, paruošk man skanų valgį, kad pavalgęs galėčiau tave palaiminti Viešpaties akivaizdoje prieš savo mirtį’.

8 Taigi dabar, sūnau, klausyk mano patarimo, ką tau sakysiu.

9 Eik ir išrink iš kaimenės du geriausius ožiukus ir atnešk, kad paruoščiau iš jų tėvo mėgstamą valgį.

10 Tu jį įneši tėvui, kad jis valgytų ir tave palaimintų prieš savo mirtį”.

11 Bet Jokūbas atsakė savo motinai ebekai: “Mano brolio Ezavo kūnas apaugęs plaukais, o aš žmogus neplaukuotas.

12 Jei mano tėvas mane palytės, tada pasirodysiu kaip apgavikas. Taip užsitrauksiu prakeikimą­ne palaiminimą”.

13 Tačiau motina jam atsakė: “Sūnau, tas prakeikimas tekrinta ant manęs! Tik klausyk manęs ir nuėjęs atnešk, ką sakiau!”

14 Taigi jis nuėjęs atnešė motinai ožiukus, o ji pagamino skanų valgį, kurį mėgo tėvas.

15 Tada ebeka, paėmusi savo vyriausiojo sūnaus Ezavo geriausius drabužius, kurie buvo namie, apvilko jais jaunesnįjį sūnų Jokūbą,

16 o ožiukų kailiais apvyniojo jo neplaukuotas rankas ir kaklą.

17 Tada ji padavė paruoštą valgį ir duonos savo sūnui Jokūbui.

18 Jokūbas, įėjęs pas savo tėvą, tarė: “Mano tėve!” O tas atsiliepė: “Aš čia. Kas tu esi, mano sūnau?”

19 Jokūbas atsakė: “Aš esu Ezavas, tavo pirmagimis. Padariau, kaip man liepei. Kelkis, sėsk ir valgyk, ką sumedžiojau, kad tavo siela palaimintų mane”.

20 Izaokas paklausė: “Kaipgi, mano sūnau, taip greitai suradai?” Tas atsakė: “Viešpats, tavo Dievas, suteikė man laimės”.

21 Izaokas tarė Jokūbui: “Prieik, kad galėčiau paliesti tave, mano sūnau, ir įsitikinčiau, ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas”.

22 Jokūbas priėjo prie savo tėvo. Tas, jį palietęs, tarė: “Balsas Jokūbo, bet rankos Ezavo”.

23 Jis neatpažino jo, nes rankos buvo plaukuotos kaip jo brolio Ezavo; taip Izaokas palaimino Jokūbą.

24 Tėvas paklausė: “Ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas?” Tas atsiliepė: “Taip, esu”.

25 Izaokas tarė: “Atnešk, ką sumedžiojai, kad mano siela galėtų tave palaiminti”. Jokūbas atnešė jam, ir šis valgė, ir jis atnešė jam vyno, ir šis gėrė.

26 Tada jo tėvas Izaokas jam tarė: “Prieik ir pabučiuok mane, sūnau!”

27 Šis priėjęs pabučiavo jį, o tėvas, užuodęs Ezavo drabužių kvapą, laimindamas jį tarė: “Mano sūnaus kvapas, kaip kvapas laukų, kuriuos palaimino Viešpats.

28 Tau Dievas teduoda dangaus rasos, derlingos žemės ir apsčiai javų bei vyno!

29 Tetarnauja tau tautos ir tenusilenkia prieš tave giminės! Viešpatauk savo broliams, ir tesilenkia prieš tave tavo motinos sūnūs! Kas tave keiktų, tebūna prakeiktas, o kas tave laimintų, tebūna palaimintas!”

30 Izaokui baigus laiminti Jokūbą ir jam tik išėjus iš savo tėvo Izaoko, jo brolis Ezavas grįžo iš medžioklės.

31 Jis irgi paruošė skanų valgį ir, atnešęs tėvui, tarė: “Kelkis, tėve, ir valgyk savo sūnaus medžioklės laimikio, kad tavo siela mane palaimintų!”

32 Bet Izaokas klausė: “Kas tu esi?” Šis atsakė: “Aš esu tavo sūnus, tavo pirmagimis Ezavas”.

33 Tada Izaokas išsigando ir drebėdamas tarė: “Kas gi buvo tas, kuris anksčiau sumedžiojo ir man atnešė valgį? Aš, prieš tau pareinant, valgiau ir jį palaiminau. Jis ir bus palaimintas!”

34 Ezavas, išgirdęs savo tėvo žodžius, pradėjo labai garsiai ir graudžiai verkti, sakydamas tėvui: “Mano tėve, palaimink ir mane!”

35 Bet tėvas atsakė: “Tavo brolis klasta gavo tavo palaiminimą”.

36 Ezavas tarė: “Teisingai jį pavadino Jokūbu. Juk jis jau du kartus apgavo mane: paėmė mano pirmagimio teisę ir štai dabar­tavo palaiminimą. Nejaugi tu man nepalikai palaiminimo?”

37 Izaokas atsakė Ezavui: “Aš jį padariau tavo valdovu ir visus jo brolius atidaviau jam tarnais, javais ir vynu jį aprūpinau. Ką gi galiu padaryti dėl tavęs, mano sūnau?”

38 Ezavas tarė tėvui: “Tėve, ar tik vieną turi palaiminimą? Palaimink ir mane!” Ir Ezavas balsu verkė.

39 Jo tėvas Izaokas atsakė: “Tu neturėsi derlingos žemės savo gyvenvietėje ir dangaus rasos.

40 Savo kardu tu maitinsies ir savo broliui tarnausi. Bet ateis laikas, kada pasipriešinsi ir nusimesi jo jungą”.

41 Ezavas nekentė Jokūbo dėl tėvo palaiminimo. Ir Ezavas sakė savo širdyje: “Artėja gedulo dienos dėl tėvo, tada užmušiu savo brolį Jokūbą!”

42 ebekai buvo perduoti jos vyresniojo sūnaus žodžiai. Ji tada pasišaukė savo jaunesnįjį sūnų Jokūbą ir tarė: “Tavo brolis Ezavas rengiasi atkeršyti tau ir nori užmušti tave.

43 Taigi dabar, mano sūnau, klausyk manęs! Bėk pas mano brolį Labaną į Charaną

44 ir gyvenk pas jį, kol paliaus tavo brolio rūstybė,

45 kol tavo brolio pyktis atsileis ir jis pamirš, ką jam padarei! Po to aš nusiųsiu ką nors, kad tave pargabentų. Kodėl turėčiau jūsų abiejų netekti vieną dieną?”

46 ebeka tarė Izaokui: “Man įgriso mano gyvenimas dėl hetitų dukterų. Jei dar ir Jokūbas ves hetitę, tai kam man begyventi?”

   

From Swedenborg's Works

 

Arcana Coelestia #3605

Study this Passage

  
/ 10837  
  

3605. 'Esau hated Jacob because of the blessing with which his father had blessed him' means that natural good found the conjunction with truth - inverted as regards order - repugnant. This is clear from the meaning of 'hating' here in the internal sense as repugnance, dealt with below; from the representation of 'Esau' as natural good, and of 'Jacob' as natural truth, dealt with above; and from the meaning of 'a blessing' as conjunction, dealt with above in 3504, 3514, 3530, 3565, 3584. As regards its being a conjunction with truth - inverted as regards order - that is represented by Jacob, this is clear from what has been stated and shown above in 3539, 3548, 3556, 3563, 3570, 3576, 3603.

[2] The reason why 'hating' in the internal sense means repugnance is that it has reference to good, represented by 'Esau', and good does not even know what hatred is, since it is the complete opposite of it. Things that are opposites cannot possibly coexist in the same subject. But instead of hatred, good - or the person in whom good is present - feels a certain kind of repugnance, and this is why hatred here in the internal sense means repugnance. Actually the internal sense is intended primarily for those who are in heaven, and therefore when it comes down from there and passes into the literal sense, the feeling of repugnance enters into words that denote hatred when historical narratives refer to hatred. Yet at the same time no idea of hatred is present in the minds of those in heaven. This is similar to what has been told from experience in Volume One, in 1875, about the words in the Lord's Prayer, Do not lead us into temptation, but deliver us from evil. The idea of temptation and evil is rejected until something purely angelic, that is to say, good, devoid of any idea of temptation or evil remains. And coupled with this purely angelic idea there is a kind of indignation and a repugnance to any thought of evil when thinking about the Lord.

[3] It is similar with those places in the Word where one reads about Jehovah or the Lord hating, as in Zechariah,

Let none of you in your hearts think evil of his companion, nor love any lying oath, for all these things I hate, says Jehovah. Zechariah 8:17.

In Moses,

You shall not erect for yourself a pillar, which Jehovah your God hates. Deuteronomy 16:22.

In Jeremiah,

My heritage has become to Me like a lion in the forest It has lifted up its voice against Me, therefore I hate it. Jeremiah 12:8.

In Hosea,

In Gilgal I hate them. Because of the wickedness of their deeds I will drive them out of My house; I will love them no more. Hosea 9:15.

Here 'the hatred' that is attributed to Jehovah or the Lord is not in the internal sense hatred but mercy, for the Divine is mercy. But when that mercy flows down to someone who is under the influence of evil he is exposed to the punishment that goes with evil, in which case mercy looks like hatred. And because it looks like hatred it is also called such in the sense of the letter.

[4] The same applies when in the Word anger, wrath, or fury are attributed to Jehovah or the Lord, dealt with in 245, 592, 696, 1093, 1683, 1874, 2335, 2395, 2447. The Jewish and Israelitish people more than all others were such that as soon as they detected any enmity present even with allies they believed that they were entitled to treat them cruelly, not only killing them but also exposing their bodies to wild animals and birds. And because the Lord's inflowing mercy was converted in this way into such hatred with them, a hatred directed, as has been stated, not only against enemies but also against allies, they inevitably believed that Jehovah too was capable of hating, being angry, wrathful, and furious. This is the reason why the Word has spoken in this way according to the appearance. For what a person is in himself determines how he sees the Lord, 1838, 1861, 2706. But the nature of hatred in the case of these in whom love and charity, that is, good, are present, is clear from the Lord's words in Matthew,

You have heard that it was said, You shall love your neighbour and hate your enemy. But I say to you, Love your enemies, bless those who curse you, do good to those who hate you, and pray for those who hurt and persecute you, so that you may be sons of your Father who is in heaven. Matthew 5:43-45.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.