The Bible

 

Genesis 24

Study

   

1 Abraomas paseno ir sulaukė žilos senatvės. Viešpats viskuo jį laimino.

2 Abraomas tarė savo namų vyriausiajam tarnui, kuris prižiūrėjo visa, kas jam priklausė: “Dėk savo ranką po mano šlaunimi,

3 kad prisaikdinčiau tave Viešpaties, žemės ir dangaus Dievo vardu, kad neimsi žmonos mano sūnui iš kanaaniečių dukterų, tarp kurių gyvenu,

4 bet vyksi į mano kraštą, pas mano gimines, ir ten paimsi žmoną mano sūnui Izaokui”.

5 Tarnas jam atsakė: “O gal ta moteris nenorės eiti su manimi į šitą kraštą? Ar tuomet turėsiu sugrąžinti tavo sūnų į tą kraštą, iš kurio išvykai?”

6 Abraomas jam tarė: “Saugokis, kad negrąžintum mano sūnaus tenai!

7 Viešpats, dangaus Dievas, kuris mane išvedė iš mano tėvo namų, iš mano gimtojo krašto, man kalbėjo ir prisiekė: ‘Tavo palikuonims duosiu šį kraštą’. Jis siųs savo angelą pirma tavęs, ir tu iš ten paimsi žmoną mano sūnui.

8 O jei ta moteris nenorės eiti su tavimi, būsi laisvas nuo šito įpareigojimo. Tik mano sūnaus nesugrąžink tenai!”

9 Tada tarnas padėjo savo ranką po savo valdovo Abraomo šlaunimi ir jam prisiekė.

10 Tarnas ėmė dešimt savo valdovo kupranugarių, geriausių bei brangiausių dovanų ir išvyko į Mesopotamiją, į Nahoro miestą.

11 Vakare leido kupranugariams pailsėti už miesto, prie vandens šulinio, tuo metu, kai moterys eina semti vandens.

12 Jis meldėsi: “Viešpatie, mano valdovo Abraomo Dieve, duok man sėkmę šiandien ir tuo parodyk savo malonę mano valdovui Abraomui!

13 Štai stoviu prie šulinio, o miesto gyventojų dukterys ateis semti vandens.

14 Jei mergaitė, kuriai sakysiu: ‘Prašau, palenk savo ąsotį ir leisk man atsigerti’, atsakys: ‘Gerk! Aš ir tavo kupranugarius pagirdysiu’, ji bus ta, kurią paskyrei savo tarnui Izaokui. Iš to suprasiu, kad parodei malonę mano valdovui”.

15 Jam dar nebaigus kalbėti, atėjo ebeka, Abraomo brolio Nahoro žmonos Milkos sūnaus Betuelio duktė, nešina ąsočiu ant peties.

16 Mergina buvo labai graži, mergaitė, kurios joks vyras nebuvo pažinęs. Ji, nusileidusi prie šulinio ir pasisėmusi vandens, lipo aukštyn.

17 Tarnas nuskubėjo jos pasitikti ir tarė: “Duok man truputį vandens atsigerti iš savo ąsočio!”

18 Ji atsakė: “Gerk, mano viešpatie!” Skubiai nuleidusi ąsotį sau ant rankos, davė jam gerti.

19 Jam atsigėrus, ji tarė: “Ir tavo kupranugarius pagirdysiu”.

20 Skubiai išpylusi savo ąsotį į lovį, vėl nubėgo prie šulinio. Taip ji pagirdė visus jo kupranugarius.

21 Tuo metu jis tylomis ją stebėjo, norėdamas patirti, ar Viešpats padarė jo kelionę sėkmingą, ar ne.

22 Kupranugariams atsigėrus, jis išėmė auksinę sagtį kaktai, sveriančią pusę šekelio, ir dvi apyrankes, sveriančias dešimt šekelių aukso,

23 ir klausė: “Kieno duktė esi? Ar yra tavo tėvo namuose mums vietos pernakvoti?”

24 Ji atsakė: “Aš esu duktė Betuelio, Milkos sūnaus, kurį ji pagimdė Nahorui”.

25 Ji tęsė: “Šiaudų ir pašaro pas mus daug, taip pat ir vietos nakvynei”.

26 Vyras nusilenkė ir pagarbino Viešpatį:

27 “Tebūna palaimintas Viešpats, mano valdovo Abraomo Dievas, kuris buvo malonus ir teisingas mano valdovui ir atvedė mane teisingu keliu į mano valdovo brolio namus!”

28 Mergaitė, nubėgusi namo, pranešė visiems, kas atsitiko.

29 ebeka turėjo brolį, vardu Labaną. Ir Labanas išbėgo pas vyrą prie šulinio.

30 Pamatęs sagtį ir apyrankes ant sesers rankų ir išgirdęs sesers ebekos žodžius: “Taip kalbėjo tas vyras”, atėjo jis pas tą vyrą, kuris stovėjo šalia kupranugarių prie šulinio,

31 ir jam tarė: “Ateik pas mus, Viešpaties palaimintasis! Ko stovi lauke? Aš paruošiau namą ir vietą kupranugariams”.

32 Taip jis tą vyrą parsivedė į savo namus, nubalnojo kupranugarius, padavė šiaudų bei pašaro jiems ir vandens jam ir su juo buvusiems vyrams kojoms nuplauti.

33 Ir jam buvo paduota maisto, bet jis tarė: “Aš nevalgysiu, kol nepasakysiu, dėl ko esu siųstas”. Labanas tarė: “Kalbėk!”

34 Jis tarė: “Aš esu Abraomo tarnas.

35 Viešpats labai palaimino mano valdovą: jis tapo didžiu ir Jis jam davė avių ir galvijų, sidabro ir aukso, tarnų ir tarnaičių, kupranugarių ir asilų.

36 Mano valdovo žmona Sara senatvėje pagimdė sūnų mano valdovui, kuriam jis atidavė viską, ką turėjo.

37 Mano valdovas mane prisaikdino: ‘Neimk mano sūnui žmonos iš kanaaniečių dukterų, kurių šalyje gyvenu,

38 bet keliauk į mano tėvo namus, pas mano gimines, ir ten surask mano sūnui žmoną’.

39 Tada atsakiau savo valdovui: ‘O gal ta moteris nesutiks keliauti su manimi?’

40 Bet jis man tarė: ‘Viešpats, kurio akivaizdoje vaikščioju, siųs su tavimi angelą ir padarys tavo kelionę sėkmingą, ir tu paimsi mano sūnui žmoną iš mano giminės ir iš mano tėvo namų.

41 Jeigu, tau atvykus pas mano gimines, jie tau jos neduos, būsi laisvas nuo priesaikos’.

42 Šiandien, atėjęs prie šulinio, tariau: ‘Viešpatie, mano valdovo Abraomo Dieve, jei darai mano kelionę sėkmingą,

43 tai aš dabar atsistosiu prie šito vandens šulinio. Ta mergaitė, kuriai atėjus semti vandens tarsiu: ‘Duok man truputį vandens atsigerti iš savo ąsočio’,

44 o ji atsakys: ‘Gerk, ir tavo kupranugarius pagirdysiu’, bus moteris, kurią Viešpats paskyrė mano valdovo sūnui’.

45 Man dar nebaigus kalbėti, atėjo ebeka su ąsočiu ant peties ir, nusileidusi prie šulinio, sėmė. Tada jai tariau: ‘Duok man gerti!’

46 Ji, skubiai nuleidusi ąsotį nuo peties, tarė: ‘Gerk! Aš ir tavo kupranugarius pagirdysiu!’ Aš gėriau, o ji pagirdė ir kupranugarius.

47 Po to paklausiau: ‘Kieno tu duktė?’ Ji atsakė: ‘Esu duktė Betuelio, Nahoro sūnaus, kurį Milka jam pagimdė’. Tada užkabinau sagtį ant jos kaktos ir uždėjau apyrankes jai ant rankų.

48 Nusilenkęs pagarbinau Viešpatį ir palaiminau mano valdovo Abraomo Viešpatį Dievą, kuris mane atvedė teisingu keliu, kad imčiau mano valdovo brolio dukterį jo sūnui.

49 Taigi dabar, jei norite parodyti mano valdovui malonę ir ištikimybę, sakykite, o jei ne, tai pasakykite man, kad galėčiau pasukti į dešinę ar į kairę”.

50 Tada Labanas ir Betuelis atsakė: “Tai Viešpaties padaryta. Negalime nei prieštarauti, nei pritarti.

51 Štai ebeka yra tavo akivaizdoje. Imk ją ir eik, tebūna ji tavo valdovo sūnaus žmona, kaip Viešpats kalbėjo”.

52 Išgirdęs jų žodžius, Abraomo tarnas pagarbino Viešpatį, nusilenkdamas iki žemės.

53 Tarnas, išėmęs sidabrinių ir auksinių indų bei drabužių, juos dovanojo ebekai; be to, jis dovanojo vertingų daiktų jos broliui ir motinai.

54 Jie valgė, gėrė ir pasiliko tenai per naktį. ytą, jiems atsikėlus, jis tarė: “Leiskite man keliauti pas mano valdovą”.

55 Jos brolis ir motina prašė: “Tepasilieka mergina pas mus kurį laiką, nors dešimt dienų, po to išleisime”.

56 Jis atsakė: “Netrukdykite manęs, nes Viešpats padarė mano kelionę sėkmingą. Leiskite man grįžti pas savo valdovą”.

57 Jie tarė: “Pašaukime mergaitę ir jos paklauskime”.

58 Pašaukę ebeką, klausė: “Ar keliausi su šiuo vyru?” Ji atsakė: “Taip, keliausiu”.

59 Tada jie išlydėjo ebeką, jos auklę, Abraomo tarną ir jo vyrus.

60 Atsisveikindami jie laimino ją: “Mūsų sesuo, tapk nesuskaitomų tūkstančių motina, tavo palikuonys tevaldo savo priešų miestų vartus!”

61 Tada ebeka ir jos tarnaitės išjojo ant kupranugarių, sekdamos tą vyrą.

62 Tuo metu Izaokas ėjo keliu nuo Lahai oijo šulinio, nes jis gyveno pietų krašte.

63 Pavakary Izaokas buvo išėjęs į lauką pamąstyti. Pakėlęs akis, jis pamatė ateinančius kupranugarius.

64 ebeka, pamačiusi Izaoką, nulipo nuo kupranugario

65 ir klausė tarną: “Kas tas vyras, kuris eina mums priešais per lauką?” Tarnas atsakė: “Jis yra mano valdovas!” Tada ji apsigaubė šydu.

66 Tarnas papasakojo Izaokui viską, ką buvo padaręs.

67 Izaokas įsivedė mergaitę į savo motinos palapinę. Jis paėmė ebeką, ir ji tapo jo žmona, ir jis pamilo ją. Izaokas buvo paguostas po savo motinos mirties.

   

From Swedenborg's Works

 

Arcana Coelestia #10483

Study this Passage

  
/ 10837  
  

10483. And Moses stood in the gate of the camp. That this signifies where the opening to hell is, is evident from the representation of Moses, as being the internal (of which above, n. 10468); from the signification of “in the gate,” as being where there is an opening (of which below); and from the signification of “the camp,” as being hell (n. 10458). The reason why Moses stood in the gate of the camp, and did not enter into the camp itself, was in order that it might be represented that what is internal cannot enter into hell; for by Moses was represented what is internal, and by the camp was represented hell. For all who are in hell are in things external separate from what is internal, because they are in the loves of self and of the world, and therefore what is internal cannot enter there, because it is not received, but is at once rejected by some who are there; with some it is suffocated and extinguished; and with others it is perverted. Whether you say “what is internal,” or “heaven,” it is the same, because heaven is in what is internal; it is in the internal of the Word, and in the internal of the church and of worship; consequently it is in the internal of the man who is in celestial and spiritual love; that is, in love to the Lord and in charity toward the neighbor.

[2] It shall be briefly told what is this opening of hell which is signified by “the gate of this camp.” Every hell is closed round about; but is opened above according to necessity and need. This opening is into the world of spirits, which world is midway between heaven and hell, for there the hells terminate upward, and the heavens downward (n. 5852). It is said that they are opened according to necessity and need, because every man has with him spirits from hell and angels from heaven. The spirits from hell are in his bodily and worldly loves, and the angels from heaven are in his heavenly and spiritual loves, for without the presence of spirits no man can possibly live. If spirits were removed from him, he would fall down as dead as a stone. Consequently in order that man may have life according to his loves, the hells are of necessity opened, and according to need, and from them such spirits come forth to him as are in similar loves.

[3] This opening is what is meant by “the gate of hell,” and such openings it has sometimes been granted me to see. The gates are guarded by the Lord by means of angels, to prevent more spirits coming forth than is needful. From this it is evident what is signified in the Word by “the gates of hell,” and by “the gates of enemies,” as in Matthew:

Jesus said unto Peter, Upon this rock I will build My church; and the gates of hell shall not prevail against it (Matthew 16:18);

“the gates of hell not prevailing” denotes that the hells will not dare to go forth and destroy the truths of faith; “the rock upon which the church is built” denotes faith from the Lord in the Lord, which faith is the faith of charity, because charity is in this faith and thus is one with it. (That a “rock” denotes this faith may be seen in the preface to the twenty-second chapter of Genesis, and also in n. 8581 (2760), 10438; and that real faith is charity, in n. 654, 1162, 1176, 1608, 2228, 2343, 2349, 2419, 2839, 3324, 4368, 6348, 7039, 7623-7627, 7752-7762, 8530, 9154, 9224, 9783)

[4] The like is also signified by the words:

Thy seed shall inherit the gate of thine enemies (Genesis 22:17; 24:60);

“to inherit the gate of enemies” denotes to destroy the evils and falsities which are from hell; and this was also represented by the driving out and destruction of the nations in the land of Canaan; for the nations there represented evils and falsities which are from hell (see n. 1573, 1574, 1868, 4818, 6306, 8054, 8317, 9320, 9327). Also in David:

They that dwell in the gate plot against me; they that drink strong drink sing and dance (Psalms 69:12).

Happy is the man that hath filled his quiver; they shall not be ashamed, for they shall speak with the enemies in the gate (Psalms 127:5).

[5] But in a good sense “gates” denote an opening into heaven, as in David:

Lift up your head, O ye gates; and be ye lifted up, ye everlasting doors; and the King of glory shall come in (Psalms 24:7-10).

Moreover by “gates” in the Word is signified entrance into heaven and into the church by means of truth and good; and also the influx of truth and good with man.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Foundation for the permission to use this translation.