The Bible

 

Ezekielis 20

Study

   

1 Septintaisiais metais, penkto mėnesio dešimtą dieną, keli Izraelio vyresnieji atėjo pasiklausti Viešpaties ir atsisėdo priešais mane.

2 Viešpats kalbėjo man:

3 “Žmogaus sūnau, paklausk Izraelio vyresniųjų, ar jie atėjo pasiklausti manęs? Kaip Aš gyvas, jiems neatsakysiu,­sako Viešpats Dievas.­

4 Žmogaus sūnau, ar tu neteisi jų? Primink jiems jų tėvų bjaurystes.

5 Sakyk jiems: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Aš išsirinkau Izraelį, Aš prisiekiau, pakėlęs ranką, Jokūbo namų palikuonims, apsireiškiau jiems Egipto krašte, sakydamas: ‘Aš esu Viešpats, jūsų Dievas’.

6 dieną Aš, pakėlęs ranką, prisiekiau, kad išvesiu juos iš Egipto krašto ir nuvesiu į mano numatytą jiems žemę, tekančią pienu ir medumi,­į geriausią kraštą iš visų.

7 Aš jiems sakiau: ‘Kiekvienas pašalinkite bjaurystes nuo savo akių ir nesusitepkite Egipto stabais. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas’.

8 Bet jie buvo maištingi ir neklausė manęs, nė vienas nepašalino nuo savo akių bjaurysčių ir nepaliko Egipto stabų. Tuomet Aš ketinau išlieti savo rūstybę ant jų dar Egipto krašte.

9 Tačiau dėl savo vardo susilaikiau, kad jo nepažeminčiau tarp pagonių tautų, kur jie gyveno, kurių akivaizdoje Aš apsireiškiau, žadėdamas išvesti juos iš Egipto krašto.

10 Aš išvedžiau juos iš Egipto krašto ir, atvedęs į dykumą,

11 daviau jiems savo įsakymus ir pamokiau nuostatų, kurių laikydamasis žmogus gyvens.

12 Daviau sabatą, ženklą tarp jų ir manęs, kad jie žinotų, jog Aš esu Viešpats, kuris juos pašventinu.

13 Izraelitai maištavo prieš mane dykumoje. Jie nesilaikė mano įsakymų ir atmetė mano nuostatus, kuriuos vykdydamas žmogus gyvens; jie sutepė ir mano sabatus. Aš norėjau išlieti savo rūstybę dykumoje ir juos visai sunaikinti,

14 tačiau to nepadariau dėl savo vardo, kad nebūčiau niekinamas pagonių tautų, kurių akivaizdoje juos išvedžiau iš Egipto.

15 Tačiau, pakėlęs ranką, prisiekiau dykumoje, kad jų neįvesiu į pažadėtąją žemę, tekančią pienu ir medumi, į kraštą, geriausią iš visų.

16 Jie atmetė mano įsakymus, nesilaikė nuostatų ir sutepė sabatus, nes jų širdis buvo linkusi prie stabų.

17 Aš pasigailėjau jų ir visų nesunaikinau ir nepadariau jiems galo dykumoje.

18 Jų vaikams įsakiau: ‘Nesilaikykite savo tėvų nuostatų, nesielkite kaip jie ir nesusiterškite stabais.

19 Aš esu Viešpats, jūsų Dievas. Laikykitės mano įsakymų ir vykdykite mano nuostatus,

20 švęskite sabatą kaip ženklą tarp manęs ir jūsų ir žinokite, kad Aš esu Viešpats, jūsų Dievas.

21 Bet ir jų vaikai maištavo prieš mane. Jie nesilaikė mano įsakymų ir nevykdė mano nuostatų, kuriuos vykdydamas žmogus gyvens. Norėjau išlieti ant jų savo rūstybę dykumoje,

22 tačiau susilaikiau dėl savo vardo, kad nebūčiau niekinamas tarp pagonių, kurių akivaizdoje juos išvedžiau iš Egipto.

23 Pakėlęs ranką, dykumoje prisiekiau, kad juos išsklaidysiu ir išblaškysiu tarp pagonių,

24 nes jie nesilaikė mano įsakymų, atmetė nuostatus, sutepė sabatą ir sekė tėvų stabus.

25 Tad ir Aš daviau jiems klaidingų įsakymų ir tokių nuostatų, kurių laikydamiesi jie negalėjo gyventi.

26 Jie susitepė savo dovanomis, leisdami savo pirmagimius per ugnį, kad paversčiau juos dykyne ir galiausiai jie pažintų, jog Aš esu Viešpats’.

27 Todėl, žmogaus sūnau, kalbėk izraelitams ir sakyk jiems: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Jūsų tėvai piktžodžiavo ir paniekino mane.

28 Kai juos įvedžiau į kraštą, kurį, pakėlęs ranką, buvau prisiekęs jiems duoti, jie, pamatę aukštesnę kalvą arba šakotą medį, aukojo ten aukas ir nešė dovanas, sukeldami mano rūstybę’.

29 Aš juos klausiau: ‘Kokia tai aukštuma, į kurią einate?’ Iki šios dienos jos vardas Bama.

30 Todėl klausk izraelitų: ‘Ar jūs nesusitepę, kaip ir jūsų tėvai, bjauriais stabais?

31 Kai jūs aukojate aukas ir deginate vaikus, patys susitepate stabais iki šios dienos. Ar tad Aš turėčiau jums atsakyti? Kaip Aš gyvas, Aš neatsakysiu jums,­sako Viešpats Dievas.­

32 Niekada neįvyks, kaip jūs manote ir sakote: ‘Kaip pagonys ir kitų kraštų tautos, taip ir mes tarnausime medžiui ir akmenims’.

33 Kaip Aš gyvas,­sako Viešpats,­Aš valdysiu jus galinga ištiesta ranka, išliedamas savo rūstybę.

34 Aš išvesiu jus iš tautų, surinksiu iš kraštų, kur esate išsklaidyti, savo galinga ir ištiesta ranka ir išliedamas savo rūstybę.

35 Aš nuvesiu jus į tautų dykumą ir ten su jumis bylinėsiuosi veidas į veidą.

36 Kaip bylinėjausi su jūsų tėvais Egipto šalies dykumoje, taip bylinėsiuosi su jumis.

37 Tada jus pervesiu po lazda ir įvesiu į sandoros ryšius.

38 Aš atskirsiu nuo jūsų maištininkus ir man nusikaltusius, išvesiu juos iš krašto, kuriame jie dabar svetimi, bet į Izraelio kraštą jie nesugrįš. Tada žinosite, kad Aš esu Viešpats’.

39 Apie jus, izraelitai, Viešpats Dievas taip sako: ‘Kurie nenorite manęs klausyti, eikite ir tarnaukite savo stabams, bet mano šventojo vardo nebesutepkite savo aukomis ir stabais.

40 Šventame mano kalne, Izraelio aukštame kalne, man tarnaus visas Izraelis. Ten Aš priimsiu juos ir pareikalausiu iš jūsų aukų, pirmavaisių ir pašvęstų daiktų.

41 Aš priimsiu jus ir malonų jūsų aukų kvapą, kai išvesiu jus iš tautų ir surinksiu iš kraštų, kur esate išsklaidyti, ir būsiu pašventintas jumyse pagonių akivaizdoje.

42 Tada žinosite, kad Aš esu Viešpats, kai jus įvesiu į Izraelio kraštą, kurį prisiekiau duoti jūsų tėvams.

43 Ten atsiminsite savo kelius ir darbus, kuriais susitepėte, ir bjaurėsitės savęs dėl savo padarytų piktadarysčių.

44 Tada žinosite, kad Aš esu Viešpats, kai pasielgsiu su jumis dėl savo vardo, neatsižvelgdamas į jūsų nedorus kelius ir piktus darbus’ ”.

45 Viešpats kalbėjo man:

46 “Žmogaus sūnau, žiūrėk pietų pusėn, kalbėk ir pranašauk miškui pietų šalyje.

47 Sakyk miškui pietuose: ‘Išgirsk Viešpaties žodį. Aš įžiebsiu ugnį ir sudeginsiu visus tavo žalius ir sausus medžius. Liepsnos neužges, kol visa bus sudeginta nuo pietų iki šiaurės.

48 Tada visi matys, kad Aš, Viešpats, padegiau mišką, ir jis neužges’ ”.

49 Tada aš atsiliepiau: “Ak, Viešpatie Dieve, jie sako apie mane: ‘Ar jis ne palyginimais kalba?’ ”

   

From Swedenborg's Works

 

Apocalypse Explained #97

Study this Passage

  
/ 1232  
  

97. He that walketh in the midst of the seven golden lampstands. That this signifies from whom is life to all in the New Heaven and the New Church, is evident from the signification of walking, as being to live; and when said of the Lord, as being life itself (concerning which more will be said in what follows); and from the signification of seven golden lampstands, as being all in the New Heaven and in the New Church (concerning which see above, n. 62). Hence it is clear that the reason why the Lord was seen in the midst of the lampstands, was, that the midst signifies the inmost; the lampstands signify heaven and the church, and walking signifies life, and to be in the midst, when said of the Lord, signifies to be in all things that are round about; therefore it was hereby represented that all the life of faith and of love in heaven and in the church is from Him (as may be seen above, n. 84. That the midst denotes the inmost and the centre from which is all influx, see Arcana Coelestia 1074, 2940, 2973, 7777. That the Lord is the common centre from whom is all direction and determination in heaven, see the work, Heaven and Hell 123, 124. That the propagation of the light of heaven, which is Divine truth proceeding from the Lord, from which the angels have intelligence and wisdom, takes place also from the midst into those who are round about, may be seen in the same, n. 43, 50, 189). That to walk signifies to live, and, when said of the Lord, life itself, is from appearances in the spiritual world, where all walk according to their life, the evil in those ways that lead to hell, but the good in those ways only that lead to heaven; therefore all spirits are known there from the ways wherein they walk. Ways are really seen, but by the evil only the ways that lead to hell, and by the good only the ways that lead to heaven; by this means every one is brought to his own society; it is from this circumstance that to walk signifies to live. (Concerning these ways, and concerning walking therein in the spiritual world, see what is said in the work, Heaven and Hell 195, 479, 534, 590; and in the small work, The Last Judgment 48.)

[2] That in the Word ways signify truths or falsities, and that to walk signifies to live, is evident from several passages therein: a few only shall here be adduced by way of confirmation. Thus in Isaiah:

We have sinned against Jehovah "nor would they walk in his ways, neither have they heard his law" (42:24).

And in Moses:

"If ye shall keep all these commandments, by loving Jehovah your God, by walking in all his ways" (Deuteronomy 11:22).

And again:

"Thou shalt keep all these commandments to do them, by loving Jehovah thy God, and walking in his ways all the days" (Deuteronomy 19:9; 26:17).

Again:

"I will set my dwelling place in the midst of you, and I will walk in the midst of you, and I will be to you for a God" (Leviticus 26:11, 12).

Again:

"Jehovah thy God walketh in the midst of thy camp, and therefore shall thy camp be holy" (Deuteronomy 23:14).

And in Isaiah:

"Remember now, Jehovah, that I have walked before thee in truth" (38:3).

Again:

"Entering into peace, walking in uprightness" (57:2).

And in Malachi:

"In peace and in uprightness hath he walked with me (2:6).

And in David:

"Thou hast delivered my feet from stumbling, that I may walk before God in the light of the living" (Psalm 56:13).

And in John:

Jesus said, "I am the light of the world: he that followeth me shall not walk in darkness, but shall have the light of life" (8:12).

In the same:

"Yet a little while the light is with you; walk while ye have the light, lest darkness come upon you; for he that walketh in darkness knoweth not whither he goeth. While ye have the light, believe in the light" (12:35, 36).

And in Mark:

"The Pharisees and Scribes asked him, Why walk not thy disciples according to the tradition of the elders?" (7:5.)

And in Moses:

"If ye walk contrary to me, and will not hearken unto me, I will also walk contrary to you" (Leviticus 26:21, 23, 24, 27).

And in Isaiah:

"The people that walk in darkness have seen a great light; they that dwell in the land of the shadow [of death], upon them hath the light shined" (9:2).

And in Micah:

"All people walk in the name of their god, and we will walk in the name of Jehovah our God" (4:5).

And in Isaiah:

"Who among you feareth Jehovah? who walketh in darkness, and hath no light?" (50:10);

besides many other passages, as in Jeremiah 26:4; Ezekiel 5:6; 20:13, 16; Micah 4:5; Zechariah 10:12; Luke 1:6. From these passages it is evident that by walking, in the spiritual sense, is signified to live; and because it signifies to live, therefore, when said of the Lord, as in this passage, life itself is signified; for the Lord is life itself, and all others are recipients of life from Him (as may be seen above, n. 82, 84).

  
/ 1232  
  

Translation by Isaiah Tansley. Many thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.