Bibliorum

 

Genesis 18

Study

   

1 Viešpats pasirodė Abraomui prie Mamrės ąžuolų, kai jis sėdėjo palapinės prieangyje pačioje dienos kaitroje.

2 Jis, pakėlęs akis, pamatė tris vyrus, stovinčius prieš jį. Jis išbėgo iš palapinės ir, nusilenkęs iki žemės,

3 tarė: “Mano Viešpatie, jei radau malonę Tavo akyse, prašau, neaplenk savo tarno!

4 Leiskite atnešti kiek vandens nusiplauti kojoms, pailsėkite po medžiu,

5 kol atnešiu duonos kąsnį jums pasistiprinti. Po to galėsite toliau keliauti, nes tam juk atėjote pas savo tarną”. Jie tarė: “Daryk taip, kaip sakei!”

6 Abraomas nuskubėjo į palapinę pas Sarą ir tarė: “Skubiai įmaišyk tris saikus geriausių miltų ir iškepk papločių”.

7 Abraomas nubėgo pas gyvulius ir, paėmęs rinktinį veršiuką, padavė tarnui, o tas skubėjo jį paruošti.

8 Jis ėmė sviesto, pieno ir veršiuką, kurį buvo paruošęs, ir patiekė jiems. O jis pats, jiems valgant, stovėjo prie jų po medžiu.

9 Jie paklausė jį: “Kur yra tavo žmona Sara?” Jis atsakė: “Palapinėje”.

10 Vienas iš jų tarė: “Aš tikrai sugrįšiu pas tave kitais metais šiuo laiku, ir tavo žmona Sara turės sūnų!” Tuo metu Sara klausėsi palapinės prieangyje, kuris buvo jų.

11 Abraomas ir Sara buvo seni, sulaukę žilos senatvės. Sarai nebebūdavo to, kas būna moterims.

12 Todėl Sara savyje juokėsi: “Būdama pasenusi ir mano viešpačiui esant senam, argi dar turėsiu malonumą?”

13 Viešpats tarė Abraomui: “Kodėl Sara juokėsi, sakydama: ‘Ar aš iš tikrųjų gimdysiu, būdama pasenusi?’

14 Ar yra kas nors Viešpačiui neįmanoma? Kitais metais, numatytu laiku, Aš sugrįšiu pas tave, ir Sara turės sūnų!”

15 Sara gynėsi, sakydama: “Aš nesijuokiau”, nes išsigando. O Jis tarė: “Ne! Tu juokeisi!”

16 Po to tie vyrai pakilo ir ėjo Sodomos link, o Abraomas ėjo su jais, norėdamas juos palydėti.

17 Viešpats tarė: “Ar Aš slėpsiu nuo Abraomo, ką ketinu daryti?

18 Juk Abraomas tikrai taps didele ir galinga tauta, jame bus palaimintos visos žemės tautos.

19 Nes Aš žinau, kad jis įsakys savo vaikams ir savo namams po savęs laikytis Viešpaties kelio ir daryti, kas yra teisinga ir teisu, kad Viešpats galėtų ištesėti Abraomui, ką Jis kalbėjo apie jį”.

20 Viešpats tarė: “Sodomos ir Gomoros šauksmas yra garsus, o jų nuodėmė­labai sunki.

21 Aš nusileisiu ir pažiūrėsiu, ar jų nusikaltimai atitinka šauksmą, pasiekusį mane. Jeigu ne, Aš sužinosiu”.

22 Tie vyrai ėjo toliau, o Abraomas pasiliko bestovįs Viešpaties akivaizdoje.

23 Abraomas priartėjęs tarė: “Ar sunaikinsi teisųjį kartu su nusikaltėliu?

24 Galbūt penkiasdešimt teisiųjų yra mieste. Ar tikrai sunaikinsi ir neatleisi tai vietovei dėl penkių dešimčių teisiųjų?

25 Tai nėra Tavo būdas nužudyti teisųjį su nusikaltėliu, kad teisusis gautų tą patį kaip piktadarys! Ar visos žemės Teisėjas pasielgs neteisingai?”

26 Viešpats tarė: “Jei Sodomos mieste rasiu penkiasdešimt teisiųjų, tai pasigailėsiu visos vietovės”.

27 Abraomas atsakė: “Štai, išdrįsau kalbėti Viešpačiui, nors esu dulkė ir pelenai.

28 Galbūt iki penkiasdešimt teisiųjų trūks penkių. Ar dėl keturiasdešimt penkių sunaikinsi visą miestą?” Jis tarė: “Nesunaikinsiu, jei ten rasiu keturiasdešimt penkis”.

29 Abraomas toliau kalbėjo: “Galbūt ten atsiras tik keturiasdešimt?” Jis atsakė: “Dėl keturiasdešimties nesunaikinsiu”.

30 Tada jis tarė: “Nesirūstink, Viešpatie, kad drįstu kalbėti. Galbūt ten atsiras tik trisdešimt”. O Jis atsakė: “Nieko nedarysiu, jei ten rasiu trisdešimt”.

31 Tada jis tarė: “Štai išdrįsau kalbėti Viešpačiui. Galbūt ten atsiras dvidešimt!” O Jis tarė: “Nesunaikinsiu ir dėl dvidešimties”.

32 Tada jis tarė: “Nesirūstink, Viešpatie, jei išdrįsiu dar kartą kalbėti. Galbūt ten atsiras dešimt?” O Jis atsakė: “Nesunaikinsiu ir dėl dešimties”.

33 Viešpats, baigęs kalbėti su Abraomu, nuėjo, o Abraomas sugrįžo į savo vietą.

   

from the Writings of Emanuel Swedenborg

 

Arcana Coelestia #2360

Studere hoc loco

  
/ 10837  
  

2360. He calls them 'brothers' because it was from good that he made his appeal. This is clear from the meaning of 'brother', for 'brother' in the Word has the same meaning as 'neighbour', the reason being that everyone ought to love his neighbour as himself. Thus 'brothers' were called such out of love, or what amounts to the same, from good. The origin of naming and greeting the neighbour in this way lies in heaven where the Lord is Father of all and loves all as His children; and so love is spiritual conjunction. From this the whole of heaven resembles so to speak one family born from love and charity, 685, 917.

[2] All the children of Israel therefore, since they represented the Lord's heavenly kingdom, that is, the kingdom of love and charity, were among themselves called 'brothers' and also 'companions', though they were called 'companions' not from the good of love but from the truth of faith, as in Isaiah,

Every one helps his companion and says to his brother, Be firm. Isaiah 41:6.

In Jeremiah,

Thus shall you say, every one to his companion and every one to his brother, What has Jehovah answered? and what has Jehovah spoken? Jeremiah 23:35.

In David,

For my brothers' and my companions' sakes I will say. Peace be within you! Psalms 122:8.

In Moses,

He shall not press his companion and his brother, because Jehovah's release has been proclaimed. Deuteronomy 15:2-3.

In Isaiah,

I will confound Egypt with Egypt, and they will fight, every one against his brother, and every one against his companion. Isaiah 19:2.

In Jeremiah,

Take heed, every one, of his companion and put no trust in any brother, for every brother will supplant wholly, and every companion will utter slanders. Jeremiah 9:4.

[3] The fact that all belonging to that Church were called by the one name 'brothers' may be seen in Isaiah,

They will bring all your brothers from all nations as an offering to Jehovah, on horses, and in chariots, and in covered wagons, and on mules, and on dromedaries, to My holy mountain, Jerusalem. Isaiah 66:20.

People, like the Jews, who know nothing beyond the sense of the letter believe that none else are meant than the descendants of Jacob, and also that those descendants will be brought back to Jerusalem on horses, and in chariots, and in covered wagons, and on mules by those whom they call the gentiles. But the word 'brothers' is used to mean all who are governed by good, 'horses, chariots, and wagons' to mean the things that belong to truth and good, and 'Jerusalem' the Lord's kingdom.

[4] In Moses,

When there is a needy person among you, one of your brothers, within one of your gates, you shall not harden your heart nor shut your hand against your needy brother. Deuteronomy 15:7, 11.

In the same author,

From among your brothers shall you set a king over you; you may not place over you a foreigner, who is not your brother. And his heart shall not be lifted up above his brothers. Deuteronomy 17:15, 20.

In the same author,

Jehovah your God will raise up for you from the midst of you, from your brothers, a prophet like me; Him shall you obey. Deuteronomy 18:15, 18.

[5] From these quotations it is evident that the Jews and Israelites all called one another brothers, but allies they called companions. But because they discerned nothing beyond the historical and worldly descriptions of the Word they consequently believed that they called one another brothers because they were all children of one forefather, namely Abraham. They were not called brothers in the Word for this reason however but from the good which they represented. Furthermore 'Abraham' in the internal sense means nothing else than love itself, that is, the Lord, 1893, 1965, 1989, 2011, whose sons who therefore are brothers - are those who are governed by good, all those in fact who are called 'the neighbour', as the Lord teaches in Matthew,

One is your Master, Christ, and all you are brothers. Matthew 23:8.

[6] In the same gospel,

Whoever is angry with his brother without cause will be liable to judgement; whoever says to his brother, Raca! will be liable to the Sanhedrin. If you offer your gift on the altar and there remember that your brother-has something against you, leave the gift there before the altar, go away and first be reconciled to your brother. Matthew 5:22-24.

In the same gospel,

Why do you notice the speck which is in your brother's eye? How will you say to your brother, Let me cast the speck out of your eye? Matthew 7:2-4.

In the same gospel,

If your brother sins against you, go and rebuke him, between you and him alone. If he listens to you, you have gained your brother. Matthew 18:15.

In the same gospel,

Peter came and said to Him, Lord, how many times shall my brother sin against me and I ought to forgive him? Matthew 18:21.

In the same gospel,

So also My heavenly Father will do to you if you from your hearts do not forgive - everyone his brother's trespasses. Matthew 18:35.

[7] From all this it is plain that all men everywhere, being the neighbour, are called brothers. They are called 'brothers' because everyone ought to love the neighbour as himself, so that they are called such from love or good. And because the Lord is Good itself and views everyone from good, and is Himself the Neighbour in the highest sense of all, He Himself refers to them as 'brothers', as in John,

Jesus said to Mary, Go to My brothers. John 20:17.

And in Matthew,

The king will answer them and say, Truly I say to you, insofar as you did it to one of the least of these My brothers you did it to Me. Matthew 25:40.

From this it is now clear that 'brother' is a term expressive of love.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.

Bibliorum

 

Skaičiai 16

Study

   

1 Korachas, Levio sūnaus Kehato sūnaus Iccharo sūnus, ir iš ubeno sūnų Eliabo sūnūs Datanas ir Abiramas bei Peleto sūnus Onas

2 sukilo prieš Mozę. Prie jų prisidėjo du šimtai penkiasdešimt izraelitų, tautos kunigaikščių, žinomų bendruomenėje ir gerbiamų vyrų.

3 Jie susirinkę kalbėjo prieš Mozę ir Aaroną: “Gana judviem; visi izraelitai yra šventi ir Viešpats yra tarp jų. Kodėl judu keliatės aukščiau Viešpaties tautos?”

4 Tai išgirdęs, Mozė puolė ant žemės

5 ir kalbėjo Korachui ir su juo esantiems: “ ytoj Viešpats parodys, kas yra šventas ir kas yra Jo. Tiems, kuriuos Jis išsirinko, Jis leis prisiartinti prie Jo.

6 Kiekvienas imkite savo smilkytuvą: tu, Korachai, ir visas tavo būrys,

7 pasiėmę ugnies, užberkite ant jos smilkalų Viešpaties akivaizdoje. Kurį Jis išsirinks, tas bus šventas. Jūs, Levio sūnūs, keliatės per aukštai!”

8 Mozė sakė Korachui: “Klausykite, Levio sūnūs!

9 Argi jums dar maža, kad Izraelio Dievas jus išsirinko iš visos tautos ir pašaukė eiti tarnystę Viešpaties palapinėje ir tarnauti tautai?

10 Jis pašaukė savo tarnystei tave ir tavo brolius levitus, tai kodėl dar reikalaujate kunigystės?

11 Kodėl sukilote tu ir tavo pasekėjai prieš Viešpatį? Kas gi yra Aaronas, kad prieš jį murmate?”

12 Mozė pasiuntė pašaukti abu Eliabo sūnus Dataną ir Abiramą. Juodu atsakė: “Mudu neisime.

13 Ar tau dar maža, kad mus išvedei iš žemės, plūstančios pienu ir medum, kad nužudytum dykumoje? Ar dar nori viešpatauti mums?

14 Ar nuvedei mus į žemę, kurioje teka pienas ir medus, ir ar davei mums paveldėti laukus ir vynuogynus? Ar ir akis nori šiems žmonėms išlupti? Mudu neateisime!”

15 Mozė, labai įpykęs, meldė Viešpatį: “Nežiūrėk į jų aukas; aš neėmiau iš jų nė asilaičio ir nė vieno nenuskriaudžiau”.

16 Mozė sakė Korachui: “ ytoj tu ir visas tavo būrys stokite Viešpaties akivaizdoje: tu, jie ir Aaronas.

17 Imkite kiekvienas savo smilkytuvą, įdėkite į juos smilkalų ir atneškite smilkytuvus Viešpaties akivaizdon­du šimtus penkiasdešimt smilkytuvų; taip pat tu ir Aaronas atneškite savo smilkytuvus”.

18 Visi įsidėjo ugnies į smilkytuvus ir užbėrę ant jos smilkalų atsistojo prie Susitikimo palapinės įėjimo, kartu su Moze su Aaronu.

19 Korachas sušaukė visus izraelitus prie Susitikimo palapinės, ir visiems matant pasirodė Viešpaties šlovė.

20 Viešpats tarė Mozei ir Aaronui:

21 “Pasitraukite iš šio susirinkimo, Aš juos bematant sunaikinsiu”.

22 Juodu puolė ant žemės, prašydami: “Dieve, Tu kiekvieno kūno dvasios Dievas. Argi vienam nusidėjus Tavo rūstybė sunaikins visus?”

23 Viešpats atsakė Mozei:

24 “Įsakyk visiems pasitraukti nuo Koracho, Datano ir Abiramo palapinių”.

25 Mozė ėjo prie Datano ir Abiramo, jį sekė Izraelio vyresnieji.

26 Jis tarė tautai: “Pasitraukite nuo šių piktadarių palapinių ir nelieskite nieko, kas jiems priklauso, kad ir jūs nežūtumėte dėl jų nuodėmių”.

27 Visiems pasitraukus nuo Koracho, Datano ir Abiramo palapinių, Datanas ir Abiramas išėję stovėjo savo palapinių angose kartu su žmonomis ir vaikais.

28 Mozė tarė: “Dabar matysite, kad Viešpats siuntė mane visa tai daryti ir kad aš nieko nedariau savo valia.

29 Jei jie mirs paprasta mirtimi, kaip miršta visi žmonės, tai Viešpats manęs nesiuntė;

30 bet jei Viešpats padarys naują dalyką, kad žemė atsivers ir prarys juos ir visa, kas jiems priklauso, ir jie gyvi pateks į mirusiųjų buveinę, žinokite, kad jie piktžodžiavo Viešpačiui”.

31 Kai tik jis baigė kalbėti, žemė prasiskyrė po jų kojomis

32 ir atsivėrusi prarijo juos su jų palapinėmis, žmonėmis ir visu lobiu.

33 Jie gyvi nugrimzdo į mirusiųjų buveinę, ir žemė apdengė juos, ir jie buvo išnaikinti iš susirinkusiųjų.

34 O visi izraelitai, kurie stovėjo aplinkui, žūstantiems šaukiant, pradėjo bėgti, nes jie sakė: “Kad tik ir mūsų žemė neprarytų”.

35 Viešpaties siųsta ugnis sunaikino tuos du šimtus penkiasdešimt vyrų, kurie aukojo smilkalus.

36 Po to Viešpats kalbėjo Mozei:

37 “Įsakyk Aarono sūnui kunigui Eleazarui surinkti smilkytuvus iš degėsių, ir išsklaidyti ugnį, nes jie pašventinti.

38 Smilkytuvus tų, kurie nusidėjo prieš savo sielas, tegul perkala į skardas ir jomis apdengia aukurą, nes jie buvo aukojami prieš Viešpatį ir tapo pašventinti. Tai bus izraelitams atsiminimo ženklas”.

39 Kunigas Eleazaras surinko varinius smilkytuvus, kuriuose aukojo gaisre žuvę, perkalė į skardas ir apdengė jomis aukurą,

40 kaip atminimą Izraelio vaikams, kaip Viešpats jam sakė per Mozę, kad svetimasis, kuris nėra Aarono palikuonis, nesiartintų aukoti smilkalų Viešpačiui ir nežūtų kaip Korachas ir visas jo būrys.

41 Kitą dieną visi izraelitai murmėjo prieš Mozę ir Aaroną: “Judu nužudėte Viešpaties žmones”.

42 Žmonėms susirinkus prieš Mozę ir Aaroną, jie atsigręžė į Susitikimo palapinę, ir štai ją apdengė debesis ir pasirodė Viešpaties šlovė.

43 Mozė ir Aaronas nuėjo prie Susitikimo palapinės.

44 Viešpats tarė Mozei:

45 “Pasitraukite nuo šių žmonių. Aš juos tuojau sunaikinsiu”. Juodu puolė ant žemės.

46 Mozė sakė Aaronui: “Imk smilkytuvą, pasisemk žarijų nuo aukuro, užberk ant jų smilkalų ir skubiai eik prie žmonių, kad juos sutaikintum, nes jau pasireiškė Viešpaties rūstybė ir prasidėjo maras”.

47 Ir Aaronas padarė, kaip Mozė įsakė, ir nubėgo į žmonių vidurį, tarp kurių jau buvo prasidėjęs maras. Jis užbėrė smilkalų ir sutaikino tautą.

48 Jis stovėjo tarp mirusiųjų ir gyvųjų. Maras liovėsi.

49 Mirė keturiolika tūkstančių septyni šimtai, neskaitant žuvusiųjų Koracho maište.

50 Kai maras liovėsi, Aaronas sugrįžo pas Mozę prie Susitikimo palapinės.