¹ Taip sako Viešpats Dievas: “Vidinio kiemo vartai rytų pusėje bus uždaryti šešias darbo dienas, bet sabato ir jauno mėnulio dieną jie bus atidaryti.

² Kunigaikštis įeis pro išorinių vartų prieangį ir sustos prie vartų. Kunigas aukos jo deginamąją ir padėkos auką. Jis, pagarbinęs prie vartų, išeis, bet vartai liks atdari iki vakaro.

³ Tauta taip pat pagarbins prie vartų įėjimo sabatais ir jauno mėnulio dienomis Viešpaties akivaizdoje.

⁴ Kunigaikščio deginamoji auka sabato dieną turi būti šeši sveiki ėriukai ir vienas sveikas avinas.

⁵ Duonos auka bus viena efa miltų prie avino, o prie ėriukų­kiek jis galės duoti, ir hinas aliejaus prie kiekvienos efos.

⁶ Jauno mėnulio dieną jis aukos sveiką jauną veršį, šešis ėriukus ir vieną aviną.

⁷ Jo duonos auka bus po vieną efą miltų prie veršio ir avino, o prie ėriukų­kiek jis duos savo ranka, ir hinas aliejaus prie kiekvienos efos.

⁸ Kunigaikštis įeis pro vartų prieangį ir tuo pačiu keliu išeis.

⁹ Kai tauta švenčių metu ateis pagarbinti Viešpaties, tada atėję pro šiaurinius vartus turi išeiti pro pietų pusės vartus, įėję pro pietų pusės vartus turi išeiti pro šiaurinius vartus. Niekas teneišeina pro tuos pačius vartus, pro kuriuos įėjo, bet pro vartus priešingoje pusėje.

¹⁰ Kunigaikštis turi būti su jais­ įeiti, kai jie įeina, ir išeiti, kai jie išeina.

¹¹ Švenčių ir iškilmių dieną duonos auka turi būti efa miltų prie kiekvieno veršio ir avino, o prie ėriukų­kiek jis gali duoti, ir vienas hinas aliejaus prie kiekvienos efos.

¹² Jei kunigaikštis laisva valia aukos Viešpačiui deginamąją ar padėkos auką, jam bus atidaryti vartai rytų pusėje. Jis įeis ir aukos deginamąją ir padėkos auką kaip per sabatą. Jam išėjus, vartus uždarys.

¹³ Kiekvieną dieną jis turi parūpinti deginamajai aukai Viešpačiui sveiką metinį avinėlį ir jį aukoti kiekvieną rytą.

¹⁴ Jis turi parūpinti kiekvieną rytą duonos aukai šeštą dalį efos miltų ir trečdalį hino aliejaus ir juos sumaišyti. Tai bus duonos auka Viešpačiui. Toks yra amžinas įstatymas apie aukas.

¹⁵ Avinėlis, duonos auka ir aliejus bus nuolatinė deginamoji auka kiekvieną rytą”.

¹⁶ Taip sako Viešpats Dievas: “Jei kunigaikštis vienam savo sūnų duos dalį iš savo paveldo, tai ji bus jo sūnaus paveldėta nuosavybė.

¹⁷ Jei jis dovanos savo tarnui dalį iš savo paveldo, tai priklausys tarnui iki laisvės metų, o po to sugrįš kunigaikščiui. Tik kunigaikščio sūnums priklausys paveldas.

¹⁸ Kunigaikštis neturi teisės atimti iš žmonių jų paveldo arba prievarta juos pašalinti iš jų nuosavybės. Jo sūnūs paveldės tik tėvo nuosavybę, kad niekas iš mano tautos nebūtų nuvarytas nuo savo nuosavybės”.

¹⁹ Jis įvedė mane pro įėjimą šalia vartų į šventyklos kambarius, skirtus kunigams šiaurės pusėje. Vakarų pusėje, pačiame gale pamačiau vietą.

²⁰ Tada jis tarė: “Šioje vietoje kunigai virs aukas už nuodėmes bei kaltes ir keps duonos auką, kad neišneštų jų į išorinį kiemą ir nepašventintų žmonių”.

²¹ Po to jis išvedė mane į išorinį kiemą ir vedė į visus keturis kiemo kampus. Kiekviename kiemo kampe buvo po kiemą,

²² keturiasdešimties uolekčių ilgio ir trisdešimties uolekčių pločio. Visi keturi buvo vienodo dydžio

²³ ir apvesti mūrine siena, o po siena buvo židiniai.

²⁴ Tada jis tarė: “Tai virtuvės, kuriose šventyklos tarnai virs tautos aukas”.

¹ At that time Herod the tetrarch heard of the fame of Jesus,

² And said unto his servants, This is John the Baptist; he is risen from the dead; and therefore mighty works do shew forth themselves in him.

³ For Herod had laid hold on John, and bound him, and put him in prison for Herodias' sake, his brother Philip's wife.

⁴ For John said unto him, It is not lawful for thee to have her.

⁵ And when he would have put him to death, he feared the multitude, because they counted him as a prophet.

⁶ But when Herod's birthday was kept, the daughter of Herodias danced before them, and pleased Herod.

⁷ Whereupon he promised with an oath to give her whatsoever she would ask.

⁸ And she, being before instructed of her mother, said, Give me here John Baptist's head in a charger.

⁹ And the king was sorry: nevertheless for the oath's sake, and them which sat with him at meat, he commanded it to be given her.

¹⁰ And he sent, and beheaded John in the prison.

¹¹ And his head was brought in a charger, and given to the damsel: and she brought it to her mother.

¹² And his disciples came, and took up the body, and buried it, and went and told Jesus.

¹³ When Jesus heard of it, he departed thence by ship into a desert place apart: and when the people had heard thereof, they followed him on foot out of the cities.

¹⁴ And Jesus went forth, and saw a great multitude, and was moved with compassion toward them, and he healed their sick.

¹⁵ And when it was evening, his disciples came to him, saying, This is a desert place, and the time is now past; send the multitude away, that they may go into the villages, and buy themselves victuals.

¹⁶ But Jesus said unto them, They need not depart; give ye them to eat.

¹⁷ And they say unto him, We have here but five loaves, and two fishes.

¹⁸ He said, Bring them hither to me.

¹⁹ And he commanded the multitude to sit down on the grass, and took the five loaves, and the two fishes, and looking up to heaven, he blessed, and brake, and gave the loaves to his disciples, and the disciples to the multitude.

²⁰ And they did all eat, and were filled: and they took up of the fragments that remained twelve baskets full.

²¹ And they that had eaten were about five thousand men, beside women and children.

²² And straightway Jesus constrained his disciples to get into a ship, and to go before him unto the other side, while he sent the multitudes away.

²³ And when he had sent the multitudes away, he went up into a mountain apart to pray: and when the evening was come, he was there alone.

²⁴ But the ship was now in the midst of the sea, tossed with waves: for the wind was contrary.

²⁵ And in the fourth watch of the night Jesus went unto them, walking on the sea.

²⁶ And when the disciples saw him walking on the sea, they were troubled, saying, It is a spirit; and they cried out for fear.

²⁷ But straightway Jesus spake unto them, saying, Be of good cheer; it is I; be not afraid.

²⁸ And Peter answered him and said, Lord, if it be thou, bid me come unto thee on the water.

²⁹ And he said, Come. And when Peter was Come down out of the ship, he walked on the water, to go to Jesus.

³⁰ But when he saw the wind boisterous, he was afraid; and beginning to sink, he cried, saying, Lord, save me.

³¹ And immediately Jesus stretched forth his hand, and caught him, and said unto him, O thou of little faith, wherefore didst thou doubt?

³² And when they were come into the ship, the wind ceased.

³³ Then they that were in the ship came and worshipped him, saying, Of a truth thou art the Son of God.

³⁴ And when they were gone over, they came into the land of Gennesaret.

³⁵ And when the men of that place had knowledge of him, they sent out into all that country round about, and brought unto him all that were diseased;

³⁶ And besought him that they might only touch the hem of his garment: and as many as touched were made perfectly whole.