बाइबल

 

Išėjimas 29

पढाई करना

   

1 “Tai darysi, kad įšventintum juos būti mano kunigais. Imk iš bandos veršį ir du avinus be trūkumų,

2 neraugintos duonos ir nerauginto ragaišio, suvilgyto aliejumi, taip pat neraugintų papločių, apipiltų aliejumi. Visa tai pagaminsi iš kvietinių miltų.

3 Sudėjęs juos į pintinę, atneši pintinėje kartu su veršiu ir dviem avinais.

4 Aaroną ir jo sūnus pastatysi prie Susitikimo palapinės įėjimo ir apiplausi juos vandeniu.

5 Paimsi drabužius ir apvilksi Aaroną drobine jupa, tunika, efodu, uždėsi krūtinės skydelį ir sujuosi juosta.

6 Jam ant galvos uždėsi kunigišką mitrą, o ant jos šventąją plokštelę,

7 tada paimsi patepimo aliejų ir išpilsi ant jo galvos, jį patepdamas.

8 Pakvietęs Aarono sūnus, apvilksi juos drobinėmis jupomis,

9 apjuosi juostomis, uždėsi kunigiškus gobtuvus, ir jie tarnaus man kunigais per amžius. Ir tu pašventinsi Aaroną ir jo sūnus.

10 Atvesi veršį ties Susitikimo palapine, Aaronas ir jo sūnūs uždės jam ant galvos rankas.

11 Jį papjausi Viešpaties akivaizdoje prie Susitikimo palapinės įėjimo.

12 Ėmęs veršio kraujo, patepsi savo pirštu aukuro ragus, likusį kraują išliesi prie jo papėdės.

13 Imsi visus vidurių taukus, kepenų tinklelį, abu inkstus, jų taukus ir sudeginsi juos ant aukuro.

14 Veršio mėsą, odą ir mėšlus sudeginsi lauke už stovyklos, nes tai yra auka už nuodėmę.

15 Imsi taip pat aviną, ant kurio galvos Aaronas ir jo sūnūs uždės rankas.

16 Jį papjovęs, jo kraują šlakstysi aplink aukurą.

17 Patį aviną sukaposi į gabalus, apiplausi jo vidurius ir kojas ir uždėsi kartu su mėsos gabalais ir galva ant aukuro.

18 Sudeginsi ant aukuro visą aviną; tai yra deginamoji auka, malonus kvapas Viešpačiui.

19 Imsi ir kitą aviną, ant kurio galvos Aaronas ir jo sūnūs uždės rankas.

20 Jį papjovęs, jo krauju patepsi Aarono ir jo sūnų dešinę ausį, dešinės rankos nykštį ir didįjį dešinės kojos pirštą, likusį kraują šlakstysi aplink aukurą.

21 Krauju nuo aukuro ir patepimo aliejumi apšlakstysi Aaroną ir jo rūbus, sūnus ir jų rūbus; ir bus pašventintas jis, jo drabužiai, jo sūnūs ir sūnų drabužiai.

22 Tada imsi avino taukus, uodegą, taukus, dengiančius vidurius, kepenų tinklelį, abu inkstus su jų taukais ir dešinį petį, nes tai yra įšventinimo avinas,

23 vieną duonos kepalą, aliejumi apšlakstytą ragaišį, paplotį iš neraugintos duonos pintinės, padėtos Viešpaties akivaizdoje,

24 ir viską padėjęs ant Aarono ir jo sūnų rankų pašventinsi, siūbuodamas Viešpaties akivaizdoje.

25 Visa tai paimsi iš jų rankų ir sudeginsi ant aukuro kaip malonaus kvapo deginamąją auką Viešpačiui.

26 Iš avino, kuriuo bus įšventintas Aaronas, paimsi krūtinę ir ją pasiūbuosi Viešpaties akivaizdoje; tai bus tavo dalis.

27 Pašventinsi aukos krūtinę ir petį, kuriuos atskyrei iš avino Aaronui ir jo sūnums.

28 Tai bus Aarono ir jo sūnų amžinoji dalis iš izraelitų, nes tai yra padėkos aukos, kurias Izraelio sūnūs atneša Viešpačiui.

29 Šventą apdarą, kuriuo naudosis Aaronas, paveldės jo sūnūs, kad jame būtų įšventinti ir patepti.

30 Septynias dienas juo vilkės tas jo sūnus, kuris jo vieton bus paskirtas kunigu, kuris eis į Susitikimo palapinę tarnauti šventykloje.

31 Įšventinimo avino mėsą išvirsi šventoje vietoje.

32 Aaronas ir jo sūnūs valgys ją ir pintinėje esančią duoną Susitikimo palapinės kieme.

33 Ir jie valgys tai, kad būtų atliktas sutaikinimas, kad jie būtų pašvęsti ir įšventinti. Niekas kitas negali to valgyti, nes tai šventa.

34 O jei liktų pašvęstos mėsos ar duonos ligi ryto, liekanas sudeginsi; jų valgyti negalima, nes jos šventos.

35 Visa, ką tau įsakiau, padarysi Aaronui ir jo sūnums. Septynias dienas šventinsi juos

36 ir už nuodėmę kasdien aukosi veršį. Paaukojęs sutaikinimo auką, apvalysi aukurą, patepsi jį ir vėl pašventinsi.

37 Septynias dienas aukosi sutaikinimo auką ir šventinsi aukurą. Jis bus labai šventas aukuras. Kiekvienas, prie jo prisilietęs, taps šventas.

38 Štai ką aukosi ant aukuro: kasdien aukosi du metinius avinėlius­

39 vieną avinėlį rytą, antrą vakare.

40 Kartu su vienu avinėliu paimsi dešimtą dalį efos miltų, sumaišysi juos su ketvirtadaliu hino aliejaus ir paimsi ketvirtadalį hino vyno geriamajai aukai.

41 Kitą gi avinėlį aukosi vakare tuo pačiu būdu, kaip ir rytą, kartu su geriamąja auka, kad būtų malonus aukos kvapas Viešpačiui.

42 Tai deginamoji auka Viešpačiui, aukojama amžinai per kartų kartas prie Susitikimo palapinės įėjimo Viešpaties akivaizdoje. Čia Aš susitiksiu su tavimi ir kalbėsiu tau.

43 Ir čia Aš susitiksiu su izraelitais ir pašventinsiu palapinę savo šlove.

44 Pašventinsiu Susitikimo palapinę, aukurą ir Aaroną su jo sūnumis, kad jie būtų man kunigais.

45 Aš gyvensiu tarp izraelitų ir būsiu jų Dievas.

46 Jie žinos, kad Aš­Viešpats, jų Dievas, kuris juos išvedžiau iš Egipto žemės, kad gyvenčiau tarp jų. Aš Viešpats, jų Dievas”.

   

स्वीडनबॉर्ग के कार्यों से

 

Arcana Coelestia #10111

इस मार्ग का अध्ययन करें

  
/ 10837  
  

10111. To sanctify them. That this signifies that they may be in truths from good from the Lord, is evident from the signification of “being sanctified,” as being to represent the Lord and the holy things which are from Him (see n. 9956, 9988); thus in a spiritual sense it denotes to be led by the Lord, because the Lord alone is holy, and everything holy proceeds from Him (n. 8806, 9229, 9479, 9688, 9818, 9820). From this it is evident that to receive truths through good from the Lord, thus faith through love from Him to Him, is to be “sanctified.” This does not mean that regarded in himself a man is on this account holy, but the Lord with him; for faith and love are the Lord with man, because they are continually from Him.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Foundation for the permission to use this translation.

स्वीडनबॉर्ग के कार्यों से

 

Arcana Coelestia #4307

इस मार्ग का अध्ययन करें

  
/ 10837  
  

4307. That in the internal historical sense by “Jacob asked and said, Tell I pray thy name,” are signified evil spirits, may be seen from many things in this sense, in which these words and those which follow are predicated of the posterity of Jacob; for the internal sense is determined by its application to the subject treated of. That not good spirits, but evil ones are signified by him who wrestled with Jacob, may be seen from the fact that by “wrestling” is signified temptation (n. 3927, 3928, 4274); and temptation is never caused by good spirits, but by evil, for temptation is the excitation of the evil and falsity that are in the man (n. 741, 751, 761, 1820, 4249, 4299). Good spirits and angels never excite evils and falsities, but defend man against them, and bend them to good; for good spirits are led by the Lord, and from the Lord nothing ever proceeds but holy good and holy truth. That the Lord tempts no one, is known from the doctrine received in the church, and may also be seen above (n. 1875, 2768). From this, and also from the fact that the posterity of Jacob gave way in every temptation, both in the wilderness and afterwards, it is evident that not good spirits, but evil, are signified by him who wrestled with Jacob. Moreover that nation, which is here signified by “Jacob,” was not in any spiritual and heavenly love, but in bodily and worldly love (n. 4281, 4288-4290, 4293); and the presence of spirits with men is determined in accordance with their loves. Good spirits and angels are present with those who are in spiritual and heavenly love, and evil spirits with those who are solely in bodily and worldly love; and this so much that everyone may know the quality of the spirits with him by merely observing the quality of his loves, or what is the same, the quality of his ends; for everyone has for an end that which he loves.

[2] The reason why the spirit called himself God was that Jacob believed this; like his posterity, who constantly believed that Jehovah was in their holy external, when yet Jehovah was present only representatively, as will be evident from what follows. They also believed that Jehovah led into temptations, that all evil was from Him, and that He was in anger and fury when they were punished. For this reason it was so expressed in the Word, in accordance with their belief, when yet Jehovah never leads into temptations, nor is there ever anything evil from Him, nor is He ever in anger, and still less in fury (see n. 223, 245, 592, 696, 1093, 1683, 1874, 1875, 2395, 3605, 3607, 3614). This is also the reason why he who wrestled with Jacob was not willing to reveal his name. That in the internal spiritual sense by him who wrestled with Jacob is meant the angelic heaven (n. 4295), is because the Lord, who in the supreme sense is there represented by Jacob, allowed angels also to tempt Him; and because the angels were at that time left to what is their own, as was shown in the number cited.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Foundation for the permission to use this translation.