Die Bibel

 

Genesis 29

Lernen

   

1 Jokūbas keliaudamas atėjo į rytų šalį.

2 Jis pamatė šulinį ir prie jo sugulusias tris avių bandas; iš to šulinio girdydavo bandas. Ant šulinio angos buvo užristas didelis akmuo.

3 Suvarius visas bandas, atrisdavo tą akmenį nuo šulinio angos ir pagirdydavo avis, po to vėl užrisdavo tą akmenį.

4 Jokūbas klausė: “Broliai, iš kur jūs esate?” Tie atsakė: “Iš Charano”.

5 Jis vėl klausė: “Ar pažįstate Labaną, Nahoro sūnų?” Jie atsakė: “Pažįstame”.

6 Jis klausė: “Kaip jam sekasi?” Tie atsakė: “Gerai. Štai jo duktė achelė ateina su avimis!”

7 Jokūbas tarė: “Dar anksti, ne laikas suvaryti gyvulius. Pagirdykite avis ir ganykite!”

8 Bet jie atsakė: “Negalime, kol suvarys visas bandas ir nuris tą akmenį nuo šulinio angos. Tik tada pagirdysime avis”.

9 Jam bekalbant su jais, achelė atėjo su savo tėvo avimis, kurias ji ganė.

10 Jokūbas, pamatęs achelę, savo dėdės Labano dukterį, ir savo dėdės Labano avis, priėjęs nurito akmenį nuo šulinio angos ir pagirdė savo motinos brolio Labano avis.

11 Po to Jokūbas pabučiavo achelę ir balsu pravirko.

12 Jokūbas pasisakė jai esąs jos tėvo brolis, ebekos sūnus. Ta nubėgusi pranešė tėvui.

13 Labanas, išgirdęs žinią apie savo sesers sūnų Jokūbą, atbėgo jo pasitikti; jį apkabinęs ir pabučiavęs, nusivedė į savo namus, o tas viską išsipasakojo Labanui.

14 Labanas jam tarė: “Tikrai tu esi mano kūnas ir mano kaulas!” Jis gyveno pas jį visą mėnesį.

15 Ir Labanas tarė Jokūbui: “Ar dėl to, kad esi mano brolis, turėtum man veltui tarnauti? Pasakyk, kuo tau atlyginti?”

16 Labanas turėjo dvi dukteris: vyresnioji vardu Lėja, o jaunesnioji­ achelė.

17 Lėjos akys buvo silpnos, o achelė buvo gražaus veido ir dailios išvaizdos.

18 Jokūbas pamilo achelę ir pasakė: “Aš tau tarnausiu septynerius metus už jaunesniąją dukterį achelę”.

19 Labanas atsakė: “Mieliau aš ją duosiu tau negu kitam. Lik pas mane!”

20 Jokūbas tarnavo už achelę septynerius metus. Kadangi jis mylėjo ją, jam tas laikas atrodė kaip kelios dienos.

21 Po to Jokūbas tarė Labanui: “Duok man mano žmoną, nes atėjo laikas, kad pas ją įeičiau!”

22 Labanas sukvietė visus tos vietovės žmones ir iškėlė puotą.

23 Vakare jis įvedė savo dukterį Lėją pas jį, ir jis įėjo pas ją.

24 Labanas davė Lėjai savo tarnaitę Zilpą.

25 ytui išaušus, pasirodė, kad tai buvo Lėja. Tada jis tarė Labanui: “Ką man padarei! Ar ne už achelę tarnavau? Kam tad mane apgavai?”

26 Labanas atsakė: “Mūsų krašte taip nedaro, kad išleistų jaunesniąją anksčiau už vyresniąją.

27 Pabaik šią savaitę, po to duosiu tau achelę, už kurią tarnausi dar kitus septynerius metus!”

28 Jokūbas sutiko ir pabaigė tą savaitę. Tada Labanas davė jam savo dukterį achelę už žmoną.

29 Labanas davė savo dukteriai achelei tarnaitę Bilhą.

30 Jis įėjo ir pas achelę ir mylėjo ją labiau už Lėją; ir tarnavo dar kitus septynerius metus.

31 Viešpats matydamas, kad Jokūbas Lėjos nemylėjo, padarė ją vaisingą, o achelę­nevaisingą.

32 Lėja pastojo ir pagimdė sūnų, kurį pavadino ubenu, nes ji sakė: “Viešpats atsižvelgė į mano sielvartą; dabar mane mylės mano vyras”.

33 Ji pagimdė kitą sūnų ir tarė: “Kadangi Viešpats išgirdo, kad manęs nemyli, Jis davė man dar ir šitą”. Ji pavadino jį Simeonu.

34 Po to ji vėl pagimdė sūnų ir tarė: “Dabar mano vyras prisiriš prie manęs, nes aš jam pagimdžiau tris sūnus”. Todėl ji pavadino jį Leviu.

35 Ji vėl pastojo ir pagimdė sūnų, ir tarė: “Dabar šlovinsiu Viešpatį”. Todėl ji pavadino jį Judu. Po to ji liovėsi gimdžiusi.

   

Aus Swedenborgs Werken

 

Arcana Coelestia #3855

studieren Sie diesen Abschnitt

  
/ 10837  
  

3855. That Leah was hated. That this signifies that the affection of external truth was not so dear because it was further from the Divine, is evident from the signification of “hated,” as being what is not dear; and from the representation of Leah, as being the affection of external truth (concerning which see above). That external truths are more remote from the Divine than internal truths, may be seen from the fact that external things come forth from internal ones; for external things are images and forms composed of myriads of internal things which appear as a one; and this being the nature of external things, they are further from the Divine; for the Divine is above the inmost, or in the highest. The Lord flows from the highest into the inmosts of man, and through these into his interiors, and through these again into his externals; thus He flows in mediately, and also immediately; and as the externals are further from the Divine, they are also on this account relatively without order, nor do they suffer themselves to be reduced to such order as do the internals. The case herein is the same as it is with seeds, which are more perfect within than without, being so perfect within as to enable them to produce a whole plant, or a whole tree, in its order, together with its leaves and fruits, the external forms of which may easily suffer injury from various causes, but not so much so the internal or inmost forms of the seeds, which are in a more interior and perfect nature. The case is the same with the internals and externals of man, and therefore when man is being regenerated, he is regenerated as to the rational before he is regenerated as to the natural (n. 3493); and the regeneration of the natural is both later and more difficult, because in it are many things which are not in order and are exposed to injuries from the body and the world; and this being the case, it is said that these things are “not so dear;” but insofar as they agree with internal things, and insofar as they conduce to the life and to the sight of the internal things that are within them, and also to man’s regeneration, so far they too are dear.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Foundation for the permission to use this translation.