Die Bibel

 

Genesis 26

Lernen

   

1 Šalyje vėl kilo badas kaip anksčiau Abraomo laikais. Izaokas nuėjo pas filistinų karalių Abimelechą į Gerarą.

2 Jam pasirodė Viešpats ir tarė: “Neik į Egiptą. Gyvenk žemėje, kurią tau nurodysiu.

3 Būk kaip ateivis šitoje šalyje. Aš būsiu su tavimi ir laiminsiu tave, nes tau ir tavo palikuonims duosiu visas šias žemes ir ištesėsiu priesaiką, kurią daviau tavo tėvui Abraomui.

4 Aš padauginsiu tavo palikuonis, kad jų bus tiek, kiek danguje žvaigždžių, ir duosiu jiems visas šias žemes. Tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės giminės,

5 nes Abraomas paklausė mano balso ir laikėsi mano įstatymų, įsakymų, nuostatų ir nurodymų”.

6 Izaokas pasiliko Gerare.

7 Tos vietos vyrams, teiraujantis apie jo žmoną, jis sakė: “Ji mano sesuo”, nes jis bijojo sakyti: “Ji mano žmona”, kad tos vietos vyrai neužmuštų jo dėl ebekos, nes ji buvo graži.

8 Pagyvenus ten ilgesnį laiką, pasitaikė, kad filistinų karalius Abimelechas, žiūrėdamas pro langą, pamatė Izaoką, glamonėjantį savo žmoną ebeką.

9 Abimelechas pasišaukė Izaoką ir tarė: “Man aišku, kad ji tavo žmona! Kodėl sakei: ‘Ji mano sesuo’?” Izaokas jam atsakė: “Bijojau, kad nereikėtų dėl jos mirti”.

10 Tada Abimelechas tarė: “Kodėl mums taip padarei? Juk kas nors galėjo sugulti su tavo žmona, ir tu būtum apkaltinęs mus!”

11 Abimelechas įspėjo visą tautą: “Kas palies šitą vyrą ar jo žmoną, bus baudžiamas mirtimi”.

12 Izaokas įdirbo žemę ir gavo tais metais šimteriopą derlių, nes Viešpats jį laimino.

13 Ir jis tapo didis žmogus, ir toliau augo, ir plėtėsi, kol tapo labai didis.

14 Jis turėjo daug gyvulių ir avių, ir didelį skaičių tarnų, todėl jam pavydėjo filistinai.

15 Visus šulinius, kuriuos jo tėvo tarnai buvo iškasę Abraomo dienomis, filistinai užvertė žemėmis.

16 Abimelechas tarė Izaokui: “Pasitrauk nuo mūsų, nes tu pasidarei daug galingesnis už mus!”

17 Izaokas pasitraukė iš ten, pasistatė palapinę Geraros slėnyje ir ten gyveno.

18 Tada Izaokas vėl atkasė šulinius, kuriuos Abraomas, jo tėvas, buvo iškasęs ir filistinai, Abraomui mirus, buvo užvertę. Jis juos pavadino tais pačiais vardais, kuriais jo tėvas juos buvo pavadinęs.

19 Izaoko tarnai kasė šulinį slėnyje ir rado vandens versmę.

20 Geraro piemenys ginčijosi su Izaoko piemenimis: “Mums priklauso vanduo!” Jis pavadino tą šulinį Eseku, nes jie ginčijosi su juo.

21 Po to jis iškasė kitą šulinį, bet jie ir dėl to susiginčijo. Jis jį pavadino Sitna.

22 Iš ten jis kėlėsi toliau ir vėl iškasė šulinį. Dėl šito jie nebesiginčijo. Jis jį pavadino ehobotu ir tarė: “Dabar mums Viešpats suteikė daug vietos, galėsime plėstis šalyje”.

23 Iš ten jis persikėlė į Beer Šebą.

24 Tą naktį pasirodė jam Viešpats ir tarė: “Aš esu tavo tėvo Abraomo Dievas. Nebijok! Aš esu su tavimi ir dėl mano tarno Abraomo laiminsiu tave bei padauginsiu tavo palikuonis”.

25 Izaokas čia pastatė aukurą ir šaukėsi Viešpaties vardo, ir čia jis ištiesė savo palapinę. Jo tarnai toje vietoje iškasė šulinį.

26 Abimelechas iš Geraro atvyko pas jį su savo draugu Achuzatu ir kariuomenės vadu Picholu.

27 Izaokas paklausė: “Ko atėjote? Juk jūs nekenčiate manęs ir mane išvarėte!”

28 Jie atsakė: “Mes aiškiai matome, kad Viešpats yra su tavimi, todėl sakome: ‘Tarkimės, sudarykime sandorą!’

29 Nesielk su mumis piktai, juk ir mes tavęs neskriaudėme, gerai elgėmės su tavimi ir išleidome ramybėje. Tu esi Viešpaties palaimintasis!”

30 Izaokas iškėlė jiems pokylį, jie valgė ir gėrė.

31 Atsikėlę anksti rytą, jie sudarė sandorą. Po to Izaokas juos išleido, ir jie iškeliavo ramybėje.

32 Tą pačią dieną Izaoko tarnai atėję pranešė jam apie naujai iškastą šulinį, sakydami: “Mes radome vandens”.

33 Ir jis pavadino jį Šiba, todėl tas miestas ligi šios dienos tebevadinamas Beer Šeba.

34 Ezavas, turėdamas keturiasdešimt metų, vedė hetito Beerio dukterį Juditą ir hetito Elono dukterį Basmatą.

35 Jos apkartino Izaoko ir ebekos gyvenimą.

   

Aus Swedenborgs Werken

 

Arcana Coelestia #3471

studieren Sie diesen Abschnitt

  
/ 10837  
  

3471. 'They were a bitterness of spirit to Isaac and Rebekah' means that this led at first to grief. This is clear from the meaning of 'bitterness of spirit' as grief, and from the representation of 'Isaac and Rebekah' as the Lord's Divine Rational as regards Divine Good and Divine Truth. For in the highest sense the Lord is the subject, but in the representative sense those who are likenesses and images of Him. That is to say, the highest sense describes how the Lord made His own Human Divine, the representative how the Lord regenerates man, or makes him celestial and spiritual. As regards man's regeneration being the image of the Lord's glorification, see 3043, 3138, 3212, 3296.

[2] The reason why there was grief at first is that when truths are brought into association with natural good they give rise to grief initially since they weigh down the conscience and cause feelings of anxiety owing to the presence of cravings with which spiritual truth conflicts. But this initial grief lessens gradually and at length disappears. It is like the body, when feeble and ill, having to be restored to health by painful remedies. While in that condition it at first suffers pain and grief.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.