Die Bibel

 

Genesis 19

Lernen

   

1 Kai du angelai vakare atė jo į Sodomą, Lotas sėdėjo Sodomos vartuose. Lotas, pamatęs juos, atsikėlė jų pasitikti ir nusilenkė iki žemės.

2 Jis tarė: “Mano viešpačiai, prašau, užsukite į savo tarno namus, pernakvokite ir nusiplaukite kojas. Anksti atsikėlę, galėsite eiti savo keliu”. Bet jie atsakė: “Ne, mes nakvosime gatvėje”.

3 Jis taip maldavo juos, kad jie užsuko pas jį ir įėjo į jo namus. Jis paruošė jiems vaišes, iškepė neraugintos duonos, ir jie valgė.

4 Jiems dar neatsigulus, visi Sodomos miesto vyrai, jauni ir seni, iš visų miesto dalių apsupo namus.

5 Jie pašaukė Lotą ir tarė: “Kur yra tie vyrai, kurie šįvakar atėjo pas tave? Išvesk juos laukan, kad mes juos pažintume”.

6 Lotas išėjo pas juos į prieangį ir, užrakinęs duris,

7 tarė: “Mano broliai, prašau, nesielkite taip piktai!

8 Aš turiu dvi dukteris, kurios dar nepažino vyro. Leiskite man jas išvesti pas jus ir darykite su jomis, kaip jums patinka. Tik tiems vyrams nieko nedarykite, nes jie atėjo po mano stogu”.

9 Bet jie tarė: “Šalin! Jis čia atvyko, kad gyventų kaip ateivis, o nori teisėju būti! Dabar mes pasielgsime su tavimi pikčiau negu su jais”. Jie smarkiai veržėsi prie Loto, norėdami išlaužti duris.

10 Tačiau vyrai savo rankomis įtempė Lotą į namą ir užrakino duris.

11 O tuos, kurie buvo prie namo durų, jie apakino, mažus ir didelius, kad jie nebesurastų durų.

12 Lotui juodu tarė: “Ar turi čia ką nors iš savųjų: žentus, sūnus, dukteris? Išvesk juos iš šios vietos!

13 Mes sunaikinsime šitą vietą, kadangi jų garsus šauksmas pasiekė Viešpatį ir Jis mus siuntė ją sunaikinti”.

14 Lotas išėjęs kalbėjo žentams, kurie buvo vedę jo dukteris: “Išeikite iš šios vietos, nes Viešpats sunaikins miestą”. Bet žentams atrodė, kad jis juokauja.

15 Išaušus angelai ragino Lotą, sakydami: “Imk žmoną ir abi dukteris, kurios čia yra, kad nebūtumėte sunaikinti dėl miesto kaltės”.

16 Kadangi jis delsė, tai tie vyrai nutvėrė jį už rankos, jo žmoną ir abi dukteris, nes Viešpats jų pasigailėjo, ir išvedę paleido už miesto ribų.

17 Išvedę juos, tarė: “Gelbėk savo gyvybę! Nežiūrėk atgal ir nesustok kur nors apylinkėje! Bėk į kalną, kad nežūtum!”

18 Lotas jiems atsakė: “O ne, mano Viešpatie!

19 Aš, Tavo tarnas, radau malonę Tavo akyse, ir man parodei didelį gailestingumą, išgelbėdamas mano gyvybę. Negaliu bėgti į kalną, kad kas bloga nenutiktų ir nenumirčiau.

20 Štai arti yra miestas. Leisk man į jį bėgti­jis yra mažas, ir aš jame išsigelbėsiu”.

21 Jis tarė jam: “Štai išklausiau tave ir dėl šito. Aš nesunaikinsiu miesto, apie kurį kalbėjai.

22 Skubėk, gelbėkis tenai. Nes Aš nieko negaliu daryti, kol nuvyksi ten”. Todėl tą miestą pavadino Coaru.

23 Saulei tekant, Lotas įėjo į Coarą.

24 Tuomet Viešpats siuntė ant Sodomos ir Gomoros sieros ir ugnies lietų.

25 Jis sunaikino tuos miestus, visą apylinkę, visus miesto gyventojus ir augalus.

26 Bet Loto žmona pažvelgė atgal ir pavirto druskos stulpu.

27 Anksti rytą Abraomas atėjo į tą vietą, kur jis stovėjo Viešpaties akivaizdoje,

28 ir pažvelgė Sodomos ir Gomoros link ir į visą jų apylinkę; jis matė kylančius nuo žemės dūmus kaip iš krosnies.

29 Dievas, sunaikindamas tos apylinkės miestus, atsiminė Abraomą ir išvedė Lotą iš pražūties, kai sugriovė miestus, kuriuose Lotas gyveno.

30 Lotas ir jo abi dukterys išėjo iš Coaro ir apsigyveno kalne, nes jis bijojo gyventi Coare. Jie apsigyveno oloje, jis ir abi jo dukterys.

31 Tada vyresnioji tarė jaunesniajai: “Mūsų tėvas senas, ir žemėje nebeliko vyro, kuris galėtų įeiti pas mus, kaip priimta visoje žemėje.

32 Eime, nugirdysime vynu savo tėvą ir atsigulsime prie jo, kad iš tėvo susilauktume palikuonių!”

33 Jos tą naktį nugirdė vynu savo tėvą. Po to vyresnioji įėjo ir gulėjo su savo tėvu, o tas nepajuto, kada ji atsigulė nė kada atsikėlė.

34 Kitą dieną vyresnioji tarė jaunesniajai: “Aš praėjusią naktį gulėjau su savo tėvu. Nugirdykime jį vynu ir šiąnakt. Po to eik, atsigulk prie jo, kad iš savo tėvo susilauktum palikuonio!”

35 Taigi jos ir kitą naktį nugirdė vynu tėvą. Paskui jaunesnioji įėjo ir gulėjo su juo, o jis nepajuto, kada ji atsigulė nė kada atsikėlė.

36 Taip abi Loto dukterys pastojo nuo savo tėvo.

37 Vyresnioji pagimdė sūnų ir jį pavadino Moabu. Jis yra ligi šiol tebegyvenančių moabitų tėvas.

38 Jaunesnioji pagimdė sūnų ir jį pavadino Amonu. Jis yra ligi šiol tebegyvenančių amonitų tėvas.

   

Aus Swedenborgs Werken

 

Arcana Coelestia #1589

studieren Sie diesen Abschnitt

  
/ 10837  
  

1589. 'Like the land of Egypt as you come to Zoar' means facts acquired from affections for good. This becomes clear from the meaning of 'Egypt', dealt with in 1164, 1165, in a good sense in 1462, as knowledge, and from the meaning of 'Zoar' as the affection for good. Zoar was a city not far from Sodom, to which also Lot fled when he was snatched by angels from the fire of Sodom, as described in Genesis 19:20, 22, 30. In addition to this, Zoar is referred to in Genesis 14:2, 8; Deuteronomy 34:3; Isaiah 15:5; Jeremiah 48:34, in all of which places also it means an affection. And since it means the affection for good, it also means in the contrary sense, as is usual, the affection for evil.

[2] There are three constituent parts of the external man - rational, factual, and external sensory. The rational part is more interior, the factual more exterior, and the external sensory the most external. The rational is the part by means of which the internal man is joined to the external, the character of the rational determining the character of this conjunction. The external sensory part consists in the present instance in sight and hearing. But in itself the rational has no existence if affection does not flow into it, making it active so as to receive life. Consequently the rational receives its character from that of the affection flowing into it. When the affection for good flows in, that affection for good becomes with the rational an affection for truth; and the contrary happens when the affection for evil flows in. Because the factual part attaches itself to the rational and serves as its agent it also follows that the affection flows into and reorganizes the factual part. For nothing has life in the external man apart from affection. The reason is that the affection for good comes down from the celestial, that is, from celestial love, which imparts life to everything into which it flows, even to affections for evil, that is, to evil desires.

[3] Actually the good of love from the Lord flows in constantly, doing so through the internal man into the external. But anyone who is governed by an affection for evil, that is, by an evil desire, corrupts that good. Nevertheless the life brought to it remains. Such may be seen from a comparison with objects on which the sun's rays fall. There are some objects which accept them in a most beautiful way, converting them into the most beautiful colours, as a diamond, ruby, jacinth, sapphire, and other precious stones do. Other objects however do not accept them in that manner but convert them into the ugliest colours. The same point may be shown from the very characters of people. There are some who accept the good actions of another with every display of affection, while others convert them into evil. From this it becomes clear what the knowledge acquired from affections for good is which is meant by 'the land of Egypt as you come to Zoar' when the rational is 'like the garden of Jehovah'.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.