1
Ketvirtaisiais karaliaus Darijaus metais, devinto mėnesio ketvirtą dieną, Viešpats kalbėjo Zacharijui,
2
kai Betelio gyventojai siuntė Sarecerą ir
egem Melechą su jų žmonėmis melstis Viešpačiui
3
ir kareivijų Viešpaties kunigų bei pranašų paklausti: “Ar man pasninkauti ir verkti penktąjį mėnesį, kaip tai dariau daugelį metų?”
4
Kareivijų Viešpats atsakė man:
5
“Sakyk viso krašto žmonėms ir kunigams: ‘Kai pasninkavote ir gedėjote penktąjį ir septintąjį mėnesį per šituos septyniasdešimt metų, ar jūs man pasninkavote?
6
O kai valgote ir geriate, ar ne sau valgote ir geriate?’
7
Argi ne tokius pat žodžius Viešpats skelbė per ankstesniuosius pranašus, kai Jeruzalė buvo dar nesunaikinta ir jos aplinkiniai miestai, pietų kraštas ir žemuma tebebuvo apgyventa?”
8
Viešpats kalbėjo Zacharijui:
9
“Taip kalbėjo kareivijų Viešpats: ‘Teiskite teisingai ir būkite pasigailintys bei užjaučiantys vienas kitą!
10
Neskriauskite našlių ir našlaičių, ateivių ir beturčių. Nemąstykite pikta savo širdyse prieš savo brolį’.
11
Bet jie nepaisė to, atkakliai priešinosi ir užsikimšo ausis, kad negirdėtų.
12
Jie sukietino savo širdį kaip akmenį, kad negirdėtų įstatymo ir žodžių, kuriuos kareivijų Viešpats siuntė savo dvasia per ankstesniuosius pranašus. Todėl išsiliejo kareivijų Viešpaties rūstybė.
13
Jis šaukė, bet jie neatsiliepė. ‘Todėl ir Aš neatsiliepiau jiems šaukiant,sako kareivijų Viešpats.
14
Aš išblaškiau juos po visas tautas, kurių jie nepažino. Kraštas, kurį jie paliko, virto dykumaniekas nebekeliaudavo per jį. Jie pavertė tą puikų kraštą dykuma’ ”.
