Bible

 

Genesis 47

Studie

   

1 Juozapas atėjo ir pranešė faraonui: “Mano tėvas ir broliai su avimis, galvijais ir visu, ką jie turėjo, atėjo iš Kanaano krašto, ir dabar jie yra Gošeno krašte”.

2 Jis pasiėmė su savimi penkis savo brolius ir pristatė faraonui.

3 Faraonas paklausė jų: “Koks jūsų užsiėmimas?” Jie atsakė: “Tavo tarnai yra gyvulių augintojai, tokie buvo ir mūsų tėvai.

4 Mes atvykome kurį laiką pagyventi šioje šalyje, nes tavo tarnai neturi ganyklos savo avims­badas siaučia Kanaano krašte. Prašome, leisk savo tarnams apsigyventi Gošeno krašte”.

5 Faraonas sakė Juozapui: “Tavo tėvas ir broliai atėjo pas tave.

6 Egipto šalis yra tavo žinioje. Geriausioje šalies dalyje apgyvendink juos! Jie tegyvena Gošeno krašte! Ir jei žinai iš jų sumanių vyrų, paskirk juos mano bandų prižiūrėtojais”.

7 Po to Juozapas nuvedė savo tėvą Jokūbą pas faraoną. Ir Jokūbas palaimino faraoną.

8 Faraonas paklausė Jokūbą: “Kiek tau metų?”

9 Jokūbas atsakė faraonui: “Šios žemės kelionėje esu šimtą trisdešimt metų. Negausios ir sunkios buvo mano gyvenimo dienos, nepasiekiau savo tėvų amžiaus”.

10 Jokūbas palaimino faraoną ir išėjo.

11 Juozapas apgyvendino savo tėvą bei brolius ir davė jiems geriausios žemės Egipte, amzio krašte, kaip faraonas įsakė.

12 Juozapas aprūpino maistu savo tėvą, brolius ir visus namiškius, kiek kuriai šeimai reikėjo.

13 Visoje šalyje trūko maisto, nes badas buvo baisus; Egipto ir Kanaano šalys buvo išsekintos bado.

14 Juozapas surinko iš Egipto šalies ir Kanaano šalies visus pinigus, parduodamas javus, ir juos atgabeno į faraono iždą.

15 Kai Egipto žemėje ir Kanaano žemėje pasibaigė pinigai, egiptiečiai atėjo pas Juozapą ir tarė: “Duok mums duonos! Kodėl mes turime mirti tavo akivaizdoje dėl pinigų stokos?”

16 Juozapas atsakė: “Jei nebeturite pinigų, atveskite gyvulius, ir aš jums duosiu duonos už juos”.

17 Jie atvedė savo gyvulius, o Juozapas davė jiems duonos už arklius, avis, galvijus bei asilus. Taip jis metus maitino juos už jų gyvulius.

18 Metams praėjus, jie vėl atėjo pas jį ir sakė: “Neslėpsime nuo mūsų valdovo, kad nebeturime nei pinigų, nei gyvulių. Mums liko tik mūsų kūnai ir žemė.

19 Kodėl turime mirti tavo akivaizdoje? Pirk mus ir mūsų žemę už duoną, kad su savo žeme priklausytume faraonui. Duok mums sėklos, kad išliktume gyvi, o žemė nepavirstų dykyne”.

20 Taip Juozapas nupirko faraonui visą Egipto žemę, nes visi egiptiečiai pardavė savo laukus, kadangi juos labai kankino badas. Tuo būdu kraštas atiteko faraonui.

21 Ir jis perkėlė žmones į miestus nuo vieno Egipto pakraščio iki kito.

22 Tik kunigų žemės jis nenupirko, nes kunigai gaudavo išlaikymą iš faraono, todėl jie ir nepardavė savo žemės.

23 Juozapas sakė žmonėms: “Šiandien aš nupirkau jus ir jūsų žemę faraonui. Štai jums sėkla, apsėkite laukus.

24 Penktąją derliaus dalį atiduokite faraonui, o keturias dalis pasilaikykite laukui apsėti ir maistui jūsų šeimoms ir vaikams”.

25 Jie atsakė: “Tu išgelbėjai mums gyvybes. Teatrasime mes malonę savo valdovo akyse ir mes būsime faraono tarnais”.

26 Ir Juozapas įvedė įstatymą visame Egipto krašte, kuris galioja iki šios dienos, kad faraonui atiduodama viso derliaus penktoji dalis. Išimtį sudaro tik kunigų žemė, kuri nepriklauso faraonui.

27 Izraelis liko gyventi Egipto šalyje, Gošeno krašte; jie turėjo ten nuosavybę, išsiplėtė ir labai padaugėjo.

28 Jokūbas gyveno Egipto šalyje septyniolika metų. Jo amžius buvo šimtas keturiasdešimt septyneri metai.

29 Izraelis, nujausdamas artėjančią mirtį, pasišaukė savo sūnų Juozapą ir jam tarė: “Jei radau malonę tavo akyse, padėk savo ranką po mano šlaunimi ir elkis su manimi maloningai ir teisingai; pažadėk nepalaidoti manęs Egipte.

30 Aš norėčiau atsigulti šalia savo tėvų. Tad išgabenk mane iš Egipto ir palaidok jų kapinėse”. Juozapas atsakė: “Padarysiu, kaip prašai”.

31 Tėvas tarė: “Prisiek man!” Ir jis prisiekė. Tada Izraelis nusilenkė ant lovos galo.

   

Ze Swedenborgových děl

 

Arcana Coelestia # 6144

Prostudujte si tuto pasáž

  
/ 10837  
  

6144. 'Because the famine overwhelmed them' means because the desolation reached the point of despair. This is clear from the meaning of 'the famine' as desolation so far as things of the Church are concerned, dealt with in 5415, 5576. When it is said to 'overwhelm' them, it is despair, as in 5279, for the final stage of desolation is despair. Despair is the final stage of desolation and temptation, 5279, 5280, for a number of reasons, of which let only the following be advanced here: Through despair people are led in an effective and perceptible way to acknowledge that nothing true or good comes from themselves, and to acknowledge that what is their own has caused them to be damned but that with the Lord's aid they are delivered from damnation, with salvation entering in through what is true and good. Despair also exists to the end that life's bliss which the Lord imparts may be felt; for when people come out of that state of despair they are like those who have been condemned to death but then freed from prison. Periods of desolation and temptation also serve as the means by which people gain an insight into states contrary to heavenly life and from them are given a perception and insight into the bliss and happiness of heavenly life. For a perception and insight into bliss and happiness come in no other way than from a contrast with their opposites. Therefore so that they can have the one fully demonstrated as against the other, periods of desolation and temptation are protracted to the utmost, that is, to the point of despair.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.