¹ Juozapas įsakė savo namų prievaizdui: “Pripilk tų vyrų maišus, kiek tik jie pajėgia panešti, ir įdėk kiekvieno pinigus į jo maišą.

² O mano sidabrinę taurę įdėk į jauniausiojo maišą kartu su pinigais už javus”. Jis padarė, kaip Juozapas buvo įsakęs.

³ ytui išaušus, išleido juos su jų asilais.

⁴ Vos tik jiems išėjus iš miesto, Juozapas tarė namų prievaizdui: “Vykis tuos vyrus ir, juos pasivijęs, sakyk: ‘Kodėl jūs atsilyginote piktu už gera?

⁵ Kodėl pavogėte mano valdovo sidabrinę taurę? Ar ne iš jos geria mano valdovas ir ar ne su ja jis buria? Jūs blogai pasielgėte’ ”.

⁶ Prievaizdas, juos pasivijęs, kalbėjo tuos žodžius.

⁷ Jie atsakė jam: “Kodėl mūsų viešpats taip kalba? Gink Dieve, kad tavo tarnai taip pasielgtų!

⁸ Pinigus, kuriuos radome maišuose, atnešėme atgal iš Kanaano šalies. Kaip tad mes vogsime iš tavo valdovo namų sidabrą ar auksą?

⁹ Pas kurį iš mūsų ją rasi, tas temiršta, o mes visi tapsime tavo valdovo vergais”.

¹⁰ Jis atsakė: “Tebūna, kaip sakote! Pas kurį rasiu taurę, taps vergu, o visi kiti būsite nekalti”.

¹¹ Tada kiekvienas jų skubiai pastatė savo maišą ant žemės ir atrišo jį.

¹² Jis ėmė ieškoti, pradėjo nuo vyriausiojo ir baigė jauniausiuoju. Ir rado taurę Benjamino maiše.

¹³ Jie persiplėšė drabužius, uždėjo maišus ant savo asilų ir sugrįžo į miestą.

¹⁴ Judas ir jo broliai atėjo į Juozapo namus, nes jis dar buvo ten. Jie puolė prieš jį ant žemės.

¹⁵ Juozapas tarė jiems: “Ką padarėte! Argi nežinojote, kad toks vyras kaip aš tikrai moku burti?”

¹⁶ Judas atsakė: “Ką besakysime mūsų valdovui? Kaip bekalbėsime? Ir kuo pasiteisinsime? Dievas rado tavo tarnų kaltę. Mes esame mūsų valdovo vergai, taip pat ir tas, pas kurį rasta taurė”.

¹⁷ Juozapas atsakė: “Gink Dieve, kad taip padaryčiau! Tik tas vyras, pas kurį rasta taurė, bus mano vergas, o jūs laisvi keliaukite pas savo tėvą!”

¹⁸ Tada priartėjo prie jo Judas ir tarė: “Mano valdove, prašau, leisk savo tarnui pasiaiškinti ir nesupyk ant savo tarno, nes esi kaip faraonas.

¹⁹ Mano valdove, tu klausei savo tarnų: ‘Ar jūs turite tėvą ar brolį?’

²⁰ Mes atsakėme: ‘Turime seną tėvą ir jauną brolį, gimusį jam senatvėje. Jo brolis yra miręs, ir jis yra vienintelis likęs iš savo motinos; tad tėvas jį myli’.

²¹ Tada liepei: ‘Atveskite, kad jį pamatyčiau savo akimis!’

²² Mes atsakėme: ‘Berniukas negali palikti savo tėvo, nes tėvas mirs, jei paliks!’

²³ Tada, valdove, pasakei savo tarnams: ‘Jei jūsų jauniausias brolis neateis su jumis, nepasirodykite mano akyse!’

²⁴ Kai parėjome pas tavo tarną, mūsų tėvą, jam pranešėme tavo, valdove, žodžius.

²⁵ Ir mūsų tėvas tarė: ‘Vėl nukeliavę nupirkite kiek maisto’.

²⁶ Mes atsakėme: ‘Negalime keliauti! Tik jei leisi jauniausią brolį su mumis, keliausime. Mes negalime pasirodyti tam žmogui be mūsų jauniausiojo brolio’.

²⁷ Tavo tarnas, mūsų tėvas, atsakė: ‘Jūs patys žinote, kad mano žmona man pagimdė du sūnus.

²⁸ Vienas išėjo, ir aš pasakiau: ‘Jį sudraskė žvėris’. Ir aš jo daugiau nebemačiau.

²⁹ Jei ir šitą paimsite iš manęs ir jam atsitiks nelaimė, nuvarysite mano žilus plaukus su sielvartu į kapus’.

³⁰ Taigi, jei dabar pareisiu pas tavo tarną, mano tėvą, ir su mumis nebus berniuko, prie kurio tėvas labai prisirišęs,

³¹ jis numirs, matydamas, kad jo nėra su mumis. Ir tavo tarnai nuvarys tavo tarno, mūsų tėvo, žilus plaukus su sielvartu į kapus.

³² Tavo tarnas laidavo už berniuką savo tėvui, sakydamas: ‘Jei aš jo neparvesiu, būsiu nusikaltęs tau visą amžių’,

³³ todėl prašau, valdove, palik mane berniuko vietoje tau vergauti, o berniukas tegrįžta su broliais!

³⁴ Kaip galėčiau grįžti pas savo tėvą be jauniausiojo brolio ir matyti nelaimę, kuri ištiks mano tėvą”.

¹ And he commanded the steward of his house, saying, Fill the men's sacks with food, as much as they can carry, and put every man's money in his sack's mouth.

² And put my cup, the silver cup, in the sack's mouth of the youngest, and his corn money. And he did according to the word that Joseph had spoken.

³ As soon as the morning was light, the men were sent away, they and their asses.

⁴ And when they were gone out of the city, and not yet far off, Joseph said unto his steward, Up, follow after the men; and when thou dost overtake them, say unto them, Wherefore have ye rewarded evil for good?

⁵ Is not this it in which my lord drinketh, and whereby indeed he divineth? ye have done evil in so doing.

⁶ And he overtook them, and he spake unto them these same words.

⁷ And they said unto him, Wherefore saith my lord these words? God forbid that thy servants should do according to this thing:

⁸ Behold, the money, which we found in our sacks' mouths, we brought again unto thee out of the land of Canaan: how then should we steal out of thy lord's house silver or gold?

⁹ With whomsoever of thy servants it be found, both let him die, and we also will be my lord's bondmen.

¹⁰ And he said, Now also let it be according unto your words; he with whom it is found shall be my servant; and ye shall be blameless.

¹¹ Then they speedily took down every man his sack to the ground, and opened every man his sack.

¹² And he searched, and began at the eldest, and left at the youngest: and the cup was found in Benjamin's sack.

¹³ Then they rent their clothes, and laded every man his ass, and returned to the city.

¹⁴ And Judah and his brethren came to Joseph's house; for he was yet there: and they fell before him on the ground.

¹⁵ And Joseph said unto them, What deed is this that ye have done? wot ye not that such a man as I can certainly divine?

¹⁶ And Judah said, What shall we say unto my lord? what shall we speak? or how shall we clear ourselves? God hath found out the iniquity of thy servants: behold, we are my lord's servants, both we, and he also with whom the cup is found.

¹⁷ And he said, God forbid that I should do so: but the man in whose hand the cup is found, he shall be my servant; and as for you, get you up in peace unto your father.

¹⁸ Then Judah came near unto him, and said, Oh my lord, let thy servant, I pray thee, speak a word in my lord's ears, and let not thine anger burn against thy servant: for thou art even as Pharaoh.

¹⁹ My lord asked his servants, saying, Have ye a father, or a brother?

²⁰ And we said unto my lord, We have a father, an old man, and a child of his old age, a little one; and his brother is dead, and he alone is left of his mother, and his father loveth him.

²¹ And thou saidst unto thy servants, Bring him down unto me, that I may set mine eyes upon him.

²² And we said unto my lord, The lad cannot leave his father: for if he should leave his father, his father would die.

²³ And thou saidst unto thy servants, Except your youngest brother come down with you, ye shall see my face no more.

²⁴ And it came to pass when we came up unto thy servant my father, we told him the words of my lord.

²⁵ And our father said, Go again, and buy us a little food.

²⁶ And we said, We cannot go down: if our youngest brother be with us, then will we go down: for we may not see the man's face, except our youngest brother be with us.

²⁷ And thy servant my father said unto us, Ye know that my wife bare me two sons:

²⁸ And the one went out from me, and I said, Surely he is torn in pieces; and I saw him not since:

²⁹ And if ye take this also from me, and mischief befall him, ye shall bring down my gray hairs with sorrow to the grave.

³⁰ Now therefore when I come to thy servant my father, and the lad be not with us; seeing that his life is bound up in the lad's life;

³¹ It shall come to pass, when he seeth that the lad is not with us, that he will die: and thy servants shall bring down the gray hairs of thy servant our father with sorrow to the grave.

³² For thy servant became surety for the lad unto my father, saying, If I bring him not unto thee, then I shall bear the blame to my father for ever.

³³ Now therefore, I pray thee, let thy servant abide instead of the lad a bondman to my lord; and let the lad go up with his brethren.

³⁴ For how shall I go up to my father, and the lad be not with me? lest peradventure I see the evil that shall come on my father.