Bible

 

Genesis 28

Studie

   

1 Izaokas pasišaukė Jokūbą, palaimino jį ir jam įsakė: “Neimk žmonos iš kanaaniečių giminės.

2 Keliauk į Mesopotamiją, į tavo motinos tėvo Betuelio namus, ir iš tavo motinos brolio Labano dukterų pasirink žmoną,

3 o visagalis Dievas telaimina tave ir tepadaro tave vaisingą, ir tepadaugina tave, kad iš tavęs kiltų daugybė tautų!

4 Jis tesuteikia tau ir tavo palikuonims Abraomo palaiminimą, kad paveldėtum žemę, kurioje esi svetimšalis, kurią Dievas atidavė Abraomui”.

5 Izaokas išleido Jokūbą. Tas išėjo į Mesopotamiją pas Labaną, siro Betuelio sūnų, Jokūbo ir Ezavo motinos ebekos brolį.

6 Ezavas pamatė, kad Izaokas palaimino Jokūbą ir jį išsiuntė į Mesopotamiją žmonos pasirinkti ir, laimindamas jį, įsakė: “Neimk žmonos iš kanaaniečių dukterų”.

7 Jokūbas paklausė savo tėvo ir iškeliavo į Mesopotamiją.

8 Ezavas įsitikino, kad kanaanietės nepatinka jo tėvui Izaokui.

9 Tada Ezavas, nuėjęs pas Izmaelį, be savo turimųjų žmonų dar vedė Mahalatą, Abraomo sūnaus Izmaelio dukterį, Nebajoto seserį.

10 Jokūbas, išvykęs iš Beer Šebos, keliavo į Charaną.

11 Jis, pasiekęs vieną vietovę, ten pasiliko nakvoti, nes saulė jau buvo nusileidusi. Paėmęs vieną iš ten gulinčių akmenų, pasidėjo priegalviu ir atsigulė.

12 Jis sapnavo kopėčias, pastatytas ant žemės, kurių viršus siekė dangų, o Dievo angelai jomis laipiojo aukštyn ir žemyn.

13 Kopėčių viršuje stovėjo Viešpats ir tarė: “Aš esu Viešpats, tavo tėvo Abraomo ir Izaoko Dievas. Tą žemę, ant kurios guli, atiduosiu tau ir tavo palikuonims.

14 O tavo palikuonių bus kaip žemės dulkių; tu išsiplėsi į vakarus ir į rytus, į šiaurę ir į pietus; tavyje ir tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės giminės!

15 Aš būsiu su tavimi ir tave saugosiu, ir lydėsiu visur, ir vėl tave parvesiu į šitą žemę; nepaliksiu tavęs, kol įvykdysiu tai, ką esu pažadėjęs”.

16 Jokūbas, pabudęs iš miego, tarė: “Tikrai Viešpats yra šitoje vietoje, o aš to nežinojau!”

17 Jis nusigandęs tarė: “Kokia baisi šita vieta! Čia ne kas kita, kaip Dievo namai, dangaus vartai!”

18 Jokūbas, atsikėlęs anksti rytą, paėmė akmenį, kurį buvo pasidėjęs priegalviu, pastatė jį paminklu ir užpylė aliejaus ant jo.

19 Jis pavadino tą vietą Beteliu; anksčiau tas miestas vadinosi Lūzas.

20 Jokūbas padarė įžadą: “Jei Viešpats Dievas bus su manimi, mane saugos šitame kely ir duos man duonos valgyti ir drabužių apsivilkti,

21 jei ramybėje sugrįšiu į savo tėvo namus, tada Viešpats bus mano Dievas.

22 Ir šitas akmuo, kurį pastačiau paminklu, bus Dievo namai. Ir iš visko, ką man suteiksi, atiduosiu Tau dešimtąją dalį”.

   

Ze Swedenborgových děl

 

Arcana Coelestia # 3671

Prostudujte si tuto pasáž

  
/ 10837  
  

3671. To thee and to thy seed with thee. That this signifies with the good and its derivative truth, is evident from the representation of Jacob, who is here meant by “thee,” as being the good of truth, or the good which is from truth (concerning which see above); and from the signification of “seed,” as being the good and truth of faith (n. 1025, 1447, 1610, 2848, 3373). “With thee” signifies that it was adjoined to the good of truth which is “Jacob.” With good and truth the case is the same as with seeds and the ground; interior good is as the seed which brings forth, but only in good ground; exterior good and truth are as the ground in which the seed brings forth; this seed (that is, interior good and truth) cannot otherwise be rooted. For this reason man’s rational is first of all regenerated, for therein are seeds, and afterwards the natural, in order that it may serve as ground (n. 3286, 3288, 3321, 3368, 3493, 3576, 3620, 3623); and since the natural is as ground, good and truth are capable of being made fruitful and multiplying in the rational, which could not be the case unless they had ground somewhere, in which they might take root like seed. From this comparison it may be seen as in a mirror how the case is with regeneration and with many of its arcana.

[2] To understand good and truth and to will them is of the rational; the perceptions of good and truth therefrom are as seed; but to know them and bring them into act is of the natural. The very memory-knowledges and works are like ground, and when man is affected with the memory-knowledges which confirm good and truth; and especially when he feels a delight in bringing them into act, the seeds are therein, and grow as in their ground. By this means good is made fruitful, and truth is multiplied, and they continually ascend from this ground into the rational, and perfect it. The case is otherwise when man understands good and truth, and also inwardly perceives some inclination of will thereto, but yet does not love to know them, and still less to do them. In this case good cannot be made fruitful nor truth be multiplied, in the rational.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Foundation for the permission to use this translation.