Bible

 

Genesis 27

Studie

   

1 Izaokas paseno, ir jo akys taip aptemo, kad jis nebegalėjo matyti. Jis pasišaukė savo vyresnįjį sūnų Ezavą ir tarė jam: “Mano sūnau”. Tas atsiliepė: “Aš čia”.

2 Jis tarė: “Aš jau pasenau, nežinau savo mirties dienos.

3 Imk savo medžioklės įrankius, strėlinę ir lanką, ir, išėjęs į lauką, sumedžiok ką nors.

4 Paruošk man valgį, kokį mėgstu, atnešk jį man, kad valgyčiau ir mano siela tave palaimintų, prieš man numirštant”.

5 ebeka girdėjo Izaoką kalbant savo sūnui Ezavui. Kai Ezavas išėjo į lauką medžioti,

6 ebeka tarė savo sūnui Jokūbui: “Aš girdėjau tėvą kalbant tavo broliui Ezavui:

7 ‘Sumedžiojęs ką, paruošk man skanų valgį, kad pavalgęs galėčiau tave palaiminti Viešpaties akivaizdoje prieš savo mirtį’.

8 Taigi dabar, sūnau, klausyk mano patarimo, ką tau sakysiu.

9 Eik ir išrink iš kaimenės du geriausius ožiukus ir atnešk, kad paruoščiau iš jų tėvo mėgstamą valgį.

10 Tu jį įneši tėvui, kad jis valgytų ir tave palaimintų prieš savo mirtį”.

11 Bet Jokūbas atsakė savo motinai ebekai: “Mano brolio Ezavo kūnas apaugęs plaukais, o aš žmogus neplaukuotas.

12 Jei mano tėvas mane palytės, tada pasirodysiu kaip apgavikas. Taip užsitrauksiu prakeikimą­ne palaiminimą”.

13 Tačiau motina jam atsakė: “Sūnau, tas prakeikimas tekrinta ant manęs! Tik klausyk manęs ir nuėjęs atnešk, ką sakiau!”

14 Taigi jis nuėjęs atnešė motinai ožiukus, o ji pagamino skanų valgį, kurį mėgo tėvas.

15 Tada ebeka, paėmusi savo vyriausiojo sūnaus Ezavo geriausius drabužius, kurie buvo namie, apvilko jais jaunesnįjį sūnų Jokūbą,

16 o ožiukų kailiais apvyniojo jo neplaukuotas rankas ir kaklą.

17 Tada ji padavė paruoštą valgį ir duonos savo sūnui Jokūbui.

18 Jokūbas, įėjęs pas savo tėvą, tarė: “Mano tėve!” O tas atsiliepė: “Aš čia. Kas tu esi, mano sūnau?”

19 Jokūbas atsakė: “Aš esu Ezavas, tavo pirmagimis. Padariau, kaip man liepei. Kelkis, sėsk ir valgyk, ką sumedžiojau, kad tavo siela palaimintų mane”.

20 Izaokas paklausė: “Kaipgi, mano sūnau, taip greitai suradai?” Tas atsakė: “Viešpats, tavo Dievas, suteikė man laimės”.

21 Izaokas tarė Jokūbui: “Prieik, kad galėčiau paliesti tave, mano sūnau, ir įsitikinčiau, ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas”.

22 Jokūbas priėjo prie savo tėvo. Tas, jį palietęs, tarė: “Balsas Jokūbo, bet rankos Ezavo”.

23 Jis neatpažino jo, nes rankos buvo plaukuotos kaip jo brolio Ezavo; taip Izaokas palaimino Jokūbą.

24 Tėvas paklausė: “Ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas?” Tas atsiliepė: “Taip, esu”.

25 Izaokas tarė: “Atnešk, ką sumedžiojai, kad mano siela galėtų tave palaiminti”. Jokūbas atnešė jam, ir šis valgė, ir jis atnešė jam vyno, ir šis gėrė.

26 Tada jo tėvas Izaokas jam tarė: “Prieik ir pabučiuok mane, sūnau!”

27 Šis priėjęs pabučiavo jį, o tėvas, užuodęs Ezavo drabužių kvapą, laimindamas jį tarė: “Mano sūnaus kvapas, kaip kvapas laukų, kuriuos palaimino Viešpats.

28 Tau Dievas teduoda dangaus rasos, derlingos žemės ir apsčiai javų bei vyno!

29 Tetarnauja tau tautos ir tenusilenkia prieš tave giminės! Viešpatauk savo broliams, ir tesilenkia prieš tave tavo motinos sūnūs! Kas tave keiktų, tebūna prakeiktas, o kas tave laimintų, tebūna palaimintas!”

30 Izaokui baigus laiminti Jokūbą ir jam tik išėjus iš savo tėvo Izaoko, jo brolis Ezavas grįžo iš medžioklės.

31 Jis irgi paruošė skanų valgį ir, atnešęs tėvui, tarė: “Kelkis, tėve, ir valgyk savo sūnaus medžioklės laimikio, kad tavo siela mane palaimintų!”

32 Bet Izaokas klausė: “Kas tu esi?” Šis atsakė: “Aš esu tavo sūnus, tavo pirmagimis Ezavas”.

33 Tada Izaokas išsigando ir drebėdamas tarė: “Kas gi buvo tas, kuris anksčiau sumedžiojo ir man atnešė valgį? Aš, prieš tau pareinant, valgiau ir jį palaiminau. Jis ir bus palaimintas!”

34 Ezavas, išgirdęs savo tėvo žodžius, pradėjo labai garsiai ir graudžiai verkti, sakydamas tėvui: “Mano tėve, palaimink ir mane!”

35 Bet tėvas atsakė: “Tavo brolis klasta gavo tavo palaiminimą”.

36 Ezavas tarė: “Teisingai jį pavadino Jokūbu. Juk jis jau du kartus apgavo mane: paėmė mano pirmagimio teisę ir štai dabar­tavo palaiminimą. Nejaugi tu man nepalikai palaiminimo?”

37 Izaokas atsakė Ezavui: “Aš jį padariau tavo valdovu ir visus jo brolius atidaviau jam tarnais, javais ir vynu jį aprūpinau. Ką gi galiu padaryti dėl tavęs, mano sūnau?”

38 Ezavas tarė tėvui: “Tėve, ar tik vieną turi palaiminimą? Palaimink ir mane!” Ir Ezavas balsu verkė.

39 Jo tėvas Izaokas atsakė: “Tu neturėsi derlingos žemės savo gyvenvietėje ir dangaus rasos.

40 Savo kardu tu maitinsies ir savo broliui tarnausi. Bet ateis laikas, kada pasipriešinsi ir nusimesi jo jungą”.

41 Ezavas nekentė Jokūbo dėl tėvo palaiminimo. Ir Ezavas sakė savo širdyje: “Artėja gedulo dienos dėl tėvo, tada užmušiu savo brolį Jokūbą!”

42 ebekai buvo perduoti jos vyresniojo sūnaus žodžiai. Ji tada pasišaukė savo jaunesnįjį sūnų Jokūbą ir tarė: “Tavo brolis Ezavas rengiasi atkeršyti tau ir nori užmušti tave.

43 Taigi dabar, mano sūnau, klausyk manęs! Bėk pas mano brolį Labaną į Charaną

44 ir gyvenk pas jį, kol paliaus tavo brolio rūstybė,

45 kol tavo brolio pyktis atsileis ir jis pamirš, ką jam padarei! Po to aš nusiųsiu ką nors, kad tave pargabentų. Kodėl turėčiau jūsų abiejų netekti vieną dieną?”

46 ebeka tarė Izaokui: “Man įgriso mano gyvenimas dėl hetitų dukterų. Jei dar ir Jokūbas ves hetitę, tai kam man begyventi?”

   

Ze Swedenborgových děl

 

Arcana Coelestia # 4290

Prostudujte si tuto pasáž

  
/ 10837  
  

4290. In the internal historical sense, by “he said, I will not let thee go unless thou bless me,” is signified that they insisted upon being representative; for their insisting is signified by “I will not let thee go,” and representing a church by being “blessed.” In regard to this subject—that the posterity of Jacob insisted upon being representative of a church, and that they were chosen above all other nations—this cannot indeed be made so evident from the historicals of the Word in the sense of the letter, for the reason that the historicals of the Word in the sense of the letter enfold within them deep secrets of heaven, and therefore these so follow in the series; and also because the names themselves signify things; many names indeed in their supreme sense signify the Lord Himself, such as Abraham, Isaac, and Jacob. That these in the supreme sense signify the Lord, has been shown many times in what precedes (see n. 1965, 1989, 2011, 3245, 3305, 3439).

[2] That the posterity of Jacob were not chosen, but insisted that a church should be among them, may be seen from many passages of the Word, from its internal historical sense, and openly in the following.

In Moses:

Jehovah spoke unto Moses, Go up hence, thou and the people which thou hast made to go up out of the land of Egypt, into the land of which I sware unto Abraham, to Isaac, and to Jacob, saying, Unto thy seed will I give it; I will not go up in the midst of thee, for thou art a stiffnecked people; lest I consume thee in the way. And when the people heard this evil word, they mourned, and put off everyone his ornament from upon him. And Moses took the tent, and pitched it for himself without the camp, in removing far from the camp. And Moses said unto Jehovah, See, Thou sayest unto me, Make this people go up, and Thou hast not made known to me whom Thou wilt send with me. Now therefore I pray if I have found grace in Thine eyes, make known to me I pray Thy way, that I may know concerning Thee, that I have found grace in Thine eyes; behold also that this nation is Thy people. He said therefore, My faces shall go until I give thee rest (Exodus 33:1-7, 12-14).

It is here said that Moses made the people go up out of the land of Egypt, and then that they put off their ornament and mourned, and that Moses pitched his tent without the camp, and that thereby Jehovah assented; thus plainly showing that they themselves insisted.

[3] In the same:

Jehovah said unto Moses, How long will this people provoke Me, and how long will they not believe in Me, for all the signs which I have wrought in the midst of them? I will smite them with the pestilence, and will extinguish them, and will make of thee a nation greater and mightier than they. But Moses supplicated, and Jehovah being entreated said, I will be gracious according to thy word: nevertheless, I live, and the whole earth shall be filled with the glory of Jehovah; for as to all those men who have seen My glory, and My signs which I wrought in Egypt, and in the wilderness, yet have tempted Me these ten times, and have not obeyed my voice, surely they shall not see the land which I sware unto their fathers, neither shall any of them that provoked Me see it. Your bodies shall fall in this wilderness; but your little children will I bring in (Numbers 14:11-12, 20-23, 29, 31).

From these words it is also manifest that Jehovah willed to extinguish them, and consequently not to set up a church among them, but that they insisted and it was therefore done—besides many other times also, when Jehovah willed to utterly destroy that nation so often rebellious, but as often suffered Himself to be entreated by their supplications.

[4] The like is also involved in Balaam’s not being permitted to curse that people (Numbers 22,23, 24); and in other places also, where it is said that Jehovah repented that He had brought in that people; also that Jehovah was entreated; and also that He so often made a new covenant with them. Such things are signified in the internal historical sense by the words “I will not let thee go, unless thou bless me.” The same is also signified by Jacob’s taking away the birthright from Esau, and also by his taking the blessing from him by fraud (Genesis 25 and 27).

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Foundation for the permission to use this translation.