Novokřesťanské studium Bible

Bible

 

Genesis 19

Studie

   

1 Kai du angelai vakare atė jo į Sodomą, Lotas sėdėjo Sodomos vartuose. Lotas, pamatęs juos, atsikėlė jų pasitikti ir nusilenkė iki žemės.

2 Jis tarė: “Mano viešpačiai, prašau, užsukite į savo tarno namus, pernakvokite ir nusiplaukite kojas. Anksti atsikėlę, galėsite eiti savo keliu”. Bet jie atsakė: “Ne, mes nakvosime gatvėje”.

3 Jis taip maldavo juos, kad jie užsuko pas jį ir įėjo į jo namus. Jis paruošė jiems vaišes, iškepė neraugintos duonos, ir jie valgė.

4 Jiems dar neatsigulus, visi Sodomos miesto vyrai, jauni ir seni, iš visų miesto dalių apsupo namus.

5 Jie pašaukė Lotą ir tarė: “Kur yra tie vyrai, kurie šįvakar atėjo pas tave? Išvesk juos laukan, kad mes juos pažintume”.

6 Lotas išėjo pas juos į prieangį ir, užrakinęs duris,

7 tarė: “Mano broliai, prašau, nesielkite taip piktai!

8 Aš turiu dvi dukteris, kurios dar nepažino vyro. Leiskite man jas išvesti pas jus ir darykite su jomis, kaip jums patinka. Tik tiems vyrams nieko nedarykite, nes jie atėjo po mano stogu”.

9 Bet jie tarė: “Šalin! Jis čia atvyko, kad gyventų kaip ateivis, o nori teisėju būti! Dabar mes pasielgsime su tavimi pikčiau negu su jais”. Jie smarkiai veržėsi prie Loto, norėdami išlaužti duris.

10 Tačiau vyrai savo rankomis įtempė Lotą į namą ir užrakino duris.

11 O tuos, kurie buvo prie namo durų, jie apakino, mažus ir didelius, kad jie nebesurastų durų.

12 Lotui juodu tarė: “Ar turi čia ką nors iš savųjų: žentus, sūnus, dukteris? Išvesk juos iš šios vietos!

13 Mes sunaikinsime šitą vietą, kadangi jų garsus šauksmas pasiekė Viešpatį ir Jis mus siuntė ją sunaikinti”.

14 Lotas išėjęs kalbėjo žentams, kurie buvo vedę jo dukteris: “Išeikite iš šios vietos, nes Viešpats sunaikins miestą”. Bet žentams atrodė, kad jis juokauja.

15 Išaušus angelai ragino Lotą, sakydami: “Imk žmoną ir abi dukteris, kurios čia yra, kad nebūtumėte sunaikinti dėl miesto kaltės”.

16 Kadangi jis delsė, tai tie vyrai nutvėrė jį už rankos, jo žmoną ir abi dukteris, nes Viešpats jų pasigailėjo, ir išvedę paleido už miesto ribų.

17 Išvedę juos, tarė: “Gelbėk savo gyvybę! Nežiūrėk atgal ir nesustok kur nors apylinkėje! Bėk į kalną, kad nežūtum!”

18 Lotas jiems atsakė: “O ne, mano Viešpatie!

19 Aš, Tavo tarnas, radau malonę Tavo akyse, ir man parodei didelį gailestingumą, išgelbėdamas mano gyvybę. Negaliu bėgti į kalną, kad kas bloga nenutiktų ir nenumirčiau.

20 Štai arti yra miestas. Leisk man į jį bėgti­jis yra mažas, ir aš jame išsigelbėsiu”.

21 Jis tarė jam: “Štai išklausiau tave ir dėl šito. Aš nesunaikinsiu miesto, apie kurį kalbėjai.

22 Skubėk, gelbėkis tenai. Nes Aš nieko negaliu daryti, kol nuvyksi ten”. Todėl tą miestą pavadino Coaru.

23 Saulei tekant, Lotas įėjo į Coarą.

24 Tuomet Viešpats siuntė ant Sodomos ir Gomoros sieros ir ugnies lietų.

25 Jis sunaikino tuos miestus, visą apylinkę, visus miesto gyventojus ir augalus.

26 Bet Loto žmona pažvelgė atgal ir pavirto druskos stulpu.

27 Anksti rytą Abraomas atėjo į tą vietą, kur jis stovėjo Viešpaties akivaizdoje,

28 ir pažvelgė Sodomos ir Gomoros link ir į visą jų apylinkę; jis matė kylančius nuo žemės dūmus kaip iš krosnies.

29 Dievas, sunaikindamas tos apylinkės miestus, atsiminė Abraomą ir išvedė Lotą iš pražūties, kai sugriovė miestus, kuriuose Lotas gyveno.

30 Lotas ir jo abi dukterys išėjo iš Coaro ir apsigyveno kalne, nes jis bijojo gyventi Coare. Jie apsigyveno oloje, jis ir abi jo dukterys.

31 Tada vyresnioji tarė jaunesniajai: “Mūsų tėvas senas, ir žemėje nebeliko vyro, kuris galėtų įeiti pas mus, kaip priimta visoje žemėje.

32 Eime, nugirdysime vynu savo tėvą ir atsigulsime prie jo, kad iš tėvo susilauktume palikuonių!”

33 Jos tą naktį nugirdė vynu savo tėvą. Po to vyresnioji įėjo ir gulėjo su savo tėvu, o tas nepajuto, kada ji atsigulė nė kada atsikėlė.

34 Kitą dieną vyresnioji tarė jaunesniajai: “Aš praėjusią naktį gulėjau su savo tėvu. Nugirdykime jį vynu ir šiąnakt. Po to eik, atsigulk prie jo, kad iš savo tėvo susilauktum palikuonio!”

35 Taigi jos ir kitą naktį nugirdė vynu tėvą. Paskui jaunesnioji įėjo ir gulėjo su juo, o jis nepajuto, kada ji atsigulė nė kada atsikėlė.

36 Taip abi Loto dukterys pastojo nuo savo tėvo.

37 Vyresnioji pagimdė sūnų ir jį pavadino Moabu. Jis yra ligi šiol tebegyvenančių moabitų tėvas.

38 Jaunesnioji pagimdė sūnų ir jį pavadino Amonu. Jis yra ligi šiol tebegyvenančių amonitų tėvas.

   

Ze Swedenborgových děl

 

Arcana Coelestia # 2342

Prostudujte si tuto pasáž

  
/ 10837  
  

2342. And baked unleavened [bread]. That this signifies purification, is evident from the signification of “unleavened” or “unfermented.” In the Word “bread” signifies in general all celestial and spiritual food, thus celestial and spiritual things in general (see n. 276, 680, 1798, 2165, 2177). That these should be free from everything impure was represented by bread without leaven; for “leaven” signifies that which is evil and false, by which celestial and spiritual things are rendered impure and profane. On account of this representation it was commanded those who were of the Representative Church that in their sacrifices they should not offer any other bread, that is, meat-offering, than that which was unfermented or unleavened; as is evident in Moses:

No meat-offering which ye shall bring to Jehovah shall be made with leaven (Leviticus 2:11).

Again:

Thou shalt not sacrifice the blood of My sacrifice with what is leavened (Exodus 23:18; 24:25).

[2] And it was therefore also commanded, that on the seven days of the Passover they should not eat any other than unfermented or unleavened bread, as stated in Moses:

Seven days shall ye eat unleavened [bread]; even on the first day ye shall cause leaven to cease from your houses; for whosoever eateth what is leavened, from the first day until the seventh day, that soul shall be cut off from Israel. In the first month, on the fourteenth day of the month, at even, ye shall eat unleavened [bread], until the one and twentieth day of the month at even; seven days shall no leaven be found in your houses; for whosoever eateth what is leavened, that soul also shall be cut off from the congregation of Israel, whether he be a sojourner or born in the land (Exodus 12:15, 18-20; and elsewhere, as Exodus 13:6-7; 23:15; 34:18; Deuteronomy 16:3-4).

Hence the Passover is called the “Feast of Unleavened Bread” (Leviticus 23:6; Numbers 28:16-17; Matthew 26:17; Luke 22:1, 7).

[3] That the Passover represented the Lord’s glorification, and thereby the conjunction of the Divine with the human race, will of the Lord’s Divine mercy be shown elsewhere; and as the Lord’s conjunction with the human race is effected through love and charity and the faith thence derived, these celestial and spiritual things were represented by the unleavened bread that they were to eat on the day of the Passover; and lest these things should be contaminated by anything profane, that which was leavened was so severely interdicted that whoever should eat of it was to be cut off; for whoever profanes celestial and spiritual things cannot fail to perish. Everyone can see that apart from this secret meaning, this ceremonial, to which there was attached so severe a penalty, would never have been given.

[4] Everything that was commanded in that church represented some secret thing, even the very cooking, as was the case with every particular of what the sons of Israel did when they went forth from Egypt; to wit:

They shall eat on that night flesh roasted with fire, and unleavened bread upon bitter herbs; they shall not eat it raw, nor boiled in water; the head shall be on the legs; they shall not leave of it until the morning, but shall burn the residue with fire (Exodus 12:8-10).

These particulars, namely, that they should eat it by night, the flesh roasted with fire, the unleavened bread upon bitter herbs, the head on the legs, not raw, nor boiled in water, that they should not leave of it until the morning, and that they should burn the residue with fire, were representative. But the arcana represented cannot possibly appear unless disclosed by the internal sense; it is from this sense alone that it can be seen that all things are Divine.

[5] In like manner with the ritual in regard to the Nazirite:

The priest shall take the boiled shoulder of a ram, and one unleavened cake out of a basket, and one unleavened wafer, and shall put them upon the palms of the Nazirite, after he has shaved his nazariteship (Numbers 6:19).

He who does not know that the Nazirite represented the celestial man himself, does not know that celestial things, thus arcana which do not appear in the letter, are enfolded within all these particulars, namely, the boiled shoulder of a ram, the unleavened cake, the unleavened wafer, and the shaving of the hair; which shows what kind of an opinion concerning the Word must be formed by those who do not believe that it contains an internal sense; for without what is internal these are particulars of no moment: whereas when the ceremonial or ritual is removed, everything there becomes Divine and holy. The same is the case with everything else, as here with the unleavened bread, which denotes the holy of love, or a holy of holies, as it is likewise called in Moses:

The unleavened bread that is left shall be eaten by Aaron and his sons in a place of holiness, for it is a holy of holies (Leviticus 6:16-17).

The “unleavened bread” therefore denotes pure love; and the “baking of what is unleavened” denotes purification.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Foundation for the permission to use this translation.

©2024 New Christian Bible Study Corporation. All rights reserved. Printed from newchristianbiblestudy.org