Bible

 

Genesis 19

Studie

   

1 Kai du angelai vakare atė jo į Sodomą, Lotas sėdėjo Sodomos vartuose. Lotas, pamatęs juos, atsikėlė jų pasitikti ir nusilenkė iki žemės.

2 Jis tarė: “Mano viešpačiai, prašau, užsukite į savo tarno namus, pernakvokite ir nusiplaukite kojas. Anksti atsikėlę, galėsite eiti savo keliu”. Bet jie atsakė: “Ne, mes nakvosime gatvėje”.

3 Jis taip maldavo juos, kad jie užsuko pas jį ir įėjo į jo namus. Jis paruošė jiems vaišes, iškepė neraugintos duonos, ir jie valgė.

4 Jiems dar neatsigulus, visi Sodomos miesto vyrai, jauni ir seni, iš visų miesto dalių apsupo namus.

5 Jie pašaukė Lotą ir tarė: “Kur yra tie vyrai, kurie šįvakar atėjo pas tave? Išvesk juos laukan, kad mes juos pažintume”.

6 Lotas išėjo pas juos į prieangį ir, užrakinęs duris,

7 tarė: “Mano broliai, prašau, nesielkite taip piktai!

8 Aš turiu dvi dukteris, kurios dar nepažino vyro. Leiskite man jas išvesti pas jus ir darykite su jomis, kaip jums patinka. Tik tiems vyrams nieko nedarykite, nes jie atėjo po mano stogu”.

9 Bet jie tarė: “Šalin! Jis čia atvyko, kad gyventų kaip ateivis, o nori teisėju būti! Dabar mes pasielgsime su tavimi pikčiau negu su jais”. Jie smarkiai veržėsi prie Loto, norėdami išlaužti duris.

10 Tačiau vyrai savo rankomis įtempė Lotą į namą ir užrakino duris.

11 O tuos, kurie buvo prie namo durų, jie apakino, mažus ir didelius, kad jie nebesurastų durų.

12 Lotui juodu tarė: “Ar turi čia ką nors iš savųjų: žentus, sūnus, dukteris? Išvesk juos iš šios vietos!

13 Mes sunaikinsime šitą vietą, kadangi jų garsus šauksmas pasiekė Viešpatį ir Jis mus siuntė ją sunaikinti”.

14 Lotas išėjęs kalbėjo žentams, kurie buvo vedę jo dukteris: “Išeikite iš šios vietos, nes Viešpats sunaikins miestą”. Bet žentams atrodė, kad jis juokauja.

15 Išaušus angelai ragino Lotą, sakydami: “Imk žmoną ir abi dukteris, kurios čia yra, kad nebūtumėte sunaikinti dėl miesto kaltės”.

16 Kadangi jis delsė, tai tie vyrai nutvėrė jį už rankos, jo žmoną ir abi dukteris, nes Viešpats jų pasigailėjo, ir išvedę paleido už miesto ribų.

17 Išvedę juos, tarė: “Gelbėk savo gyvybę! Nežiūrėk atgal ir nesustok kur nors apylinkėje! Bėk į kalną, kad nežūtum!”

18 Lotas jiems atsakė: “O ne, mano Viešpatie!

19 Aš, Tavo tarnas, radau malonę Tavo akyse, ir man parodei didelį gailestingumą, išgelbėdamas mano gyvybę. Negaliu bėgti į kalną, kad kas bloga nenutiktų ir nenumirčiau.

20 Štai arti yra miestas. Leisk man į jį bėgti­jis yra mažas, ir aš jame išsigelbėsiu”.

21 Jis tarė jam: “Štai išklausiau tave ir dėl šito. Aš nesunaikinsiu miesto, apie kurį kalbėjai.

22 Skubėk, gelbėkis tenai. Nes Aš nieko negaliu daryti, kol nuvyksi ten”. Todėl tą miestą pavadino Coaru.

23 Saulei tekant, Lotas įėjo į Coarą.

24 Tuomet Viešpats siuntė ant Sodomos ir Gomoros sieros ir ugnies lietų.

25 Jis sunaikino tuos miestus, visą apylinkę, visus miesto gyventojus ir augalus.

26 Bet Loto žmona pažvelgė atgal ir pavirto druskos stulpu.

27 Anksti rytą Abraomas atėjo į tą vietą, kur jis stovėjo Viešpaties akivaizdoje,

28 ir pažvelgė Sodomos ir Gomoros link ir į visą jų apylinkę; jis matė kylančius nuo žemės dūmus kaip iš krosnies.

29 Dievas, sunaikindamas tos apylinkės miestus, atsiminė Abraomą ir išvedė Lotą iš pražūties, kai sugriovė miestus, kuriuose Lotas gyveno.

30 Lotas ir jo abi dukterys išėjo iš Coaro ir apsigyveno kalne, nes jis bijojo gyventi Coare. Jie apsigyveno oloje, jis ir abi jo dukterys.

31 Tada vyresnioji tarė jaunesniajai: “Mūsų tėvas senas, ir žemėje nebeliko vyro, kuris galėtų įeiti pas mus, kaip priimta visoje žemėje.

32 Eime, nugirdysime vynu savo tėvą ir atsigulsime prie jo, kad iš tėvo susilauktume palikuonių!”

33 Jos tą naktį nugirdė vynu savo tėvą. Po to vyresnioji įėjo ir gulėjo su savo tėvu, o tas nepajuto, kada ji atsigulė nė kada atsikėlė.

34 Kitą dieną vyresnioji tarė jaunesniajai: “Aš praėjusią naktį gulėjau su savo tėvu. Nugirdykime jį vynu ir šiąnakt. Po to eik, atsigulk prie jo, kad iš savo tėvo susilauktum palikuonio!”

35 Taigi jos ir kitą naktį nugirdė vynu tėvą. Paskui jaunesnioji įėjo ir gulėjo su juo, o jis nepajuto, kada ji atsigulė nė kada atsikėlė.

36 Taip abi Loto dukterys pastojo nuo savo tėvo.

37 Vyresnioji pagimdė sūnų ir jį pavadino Moabu. Jis yra ligi šiol tebegyvenančių moabitų tėvas.

38 Jaunesnioji pagimdė sūnų ir jį pavadino Amonu. Jis yra ligi šiol tebegyvenančių amonitų tėvas.

   

Bible

 

1 Samuelis 14:47

Studie

       

47 Saulius, įsitvirtinęs karaliumi Izraelyje, kariavo su visais savo priešais: su Moabu, su amonitais, su Edomu, su Cobos karaliais ir su filistinais. Prieš ką jis pasukdavo, ten laimėdavo.

Ze Swedenborgových děl

 

Arcana Coelestia # 2457

Prostudujte si tuto pasáž

  
/ 10837  
  

2457. There is no need to provide a detailed explanation of these verses since this has been provided for the most part in the previous chapter, and before that. These verses have been added and inserted here so as to make it quite clear that the separation of the good from the evil, and the salvation of the good but condemnation of the evil, was achieved solely through the Lord's Divine Essence united to His Human Essence. Otherwise all those people represented here by Lot would also have perished along with the rest. This is what the following words are used to mean, 'When God was destroying the cities of the plain, God remembered Abraham, and sent Lot away out of the midst of the overthrowing when He was overthrowing the cities in which Lot dwelt'. In the internal sense this means that all those governed by good were saved through the Lord's Divine Essence united to His Human Essence, as also were those governed by truth that had good within it, who are represented here by 'Lot', while those governed by falsities derived from evils perished, even though those who were saved were also governed by such falsities and evils. In this way these verses link together the things that occur in this chapter with those in the previous chapter; that is to say, 'Abraham', that is, the Lord during that state, made intercession on behalf of the people of Sodom and Gomorrah who are meant by 'the fifty', 'the forty-five', 'the forty', 'the thirty', 'the twenty', and 'the ten', who, as was explained in the previous chapter, mean all in their order who are governed by good, as well as those governed by truth in which there is some measure of good.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Society for the permission to use this translation.