Bible

 

Genesis 17

Studie

   

1 Kai Abromas buvo devyniasdešimt devynerių metų amžiaus, Viešpats pasirodė Abromui ir tarė: “Aš esu Dievas Visagalis, vaikščiok mano akivaizdoje ir būk tobulas.

2 Aš sudarysiu sandorą su tavimi ir labai padauginsiu tavo palikuonis”.

3 Abromas puolė kniūbsčias, o Dievas kalbėjo:

4 “Štai manoji sandora su tavimi: tu tapsi daugelio tautų tėvu,

5 todėl nebesivadinsi Abromu, bet tavo vardas bus Abraomas, nes Aš tave padariau daugelio tautų tėvu.

6 Ir padarysiu tave nepaprastai vaisingą. Iš tavęs kils tautos ir karaliai.

7 Aš patvirtinsiu sandorą tarp savęs ir tavęs bei tavo palikuonių kaip amžiną sandorą, kad būčiau Dievas tau ir tavo palikuonims po tavęs.

8 Aš duosiu tau ir tavo palikuonims žemę, kurioje dabar esi ateivis, visą Kanaano žemę amžinai nuosavybei ir būsiu jiems Dievas”.

9 Toliau Dievas sakė Abraomui: “Laikyk mano sandorą tu ir tavo palikuonys po tavęs per kartų kartas.

10 Šita yra mano sandora, kurios jūs privalote laikytis. Kiekvienas vyras tarp jūsų bus apipjaustytas!

11 Jūs apipjaustysite savo kūną, ir tai bus tarp manęs ir jūsų esančios sandoros ženklas.

12 Kiekvienas berniukas aštuonių dienų tarp jūsų bus apipjaustytas: gimęs namuose ar iš svetimšalio nupirktas, kuris nėra iš tavo palikuonių.

13 Kas gimsta tavo namuose ir ką nusiperki už savo pinigus, tas turi būti apipjaustytas. Ir mano sandora jūsų kūne bus amžina sandora.

14 O neapipjaustytas vyras bus išnaikintas iš savo tautos, nes jis sulaužė mano sandorą”.

15 Dievas toliau sakė Abraomui: “Savo žmonos Sarajos nebevadink Saraja, bet Sara bus jos vardas.

16 Aš ją palaiminsiu ir tau duosiu iš jos sūnų. Aš ją taip laiminsiu, kad iš jos kils tautos ir tautų karaliai”.

17 Tada Abraomas puolė veidu į žemę, juokėsi ir sakė savo širdyje: “Ar šimtamečiui begali kas gimti ir ar Sara, sulaukusi devyniasdešimties metų amžiaus, begali gimdyti?”

18 Abraomas tarė Dievui: “Kad nors Izmaelis gyventų Tavo akivaizdoje!”

19 Bet Dievas atsakė: “Tikrai tavo žmona Sara pagimdys tau sūnų ir tu jį pavadinsi Izaoku! Aš sudarysiu su juo amžiną sandorą ir su jo palikuonimis.

20 Ir dėl Izmaelio Aš išklausiau tave! Aš jį palaiminau ir padarysiu jį vaisingą, ir nepaprastai padauginsiu: jis bus dvylikos kunigaikščių tėvas, ir padarysiu iš jo didelę tautą.

21 Tačiau savo sandorą sudarysiu su Izaoku, kurį Sara pagimdys tau šiuo laiku kitais metais”.

22 Baigęs kalbėti su juo, Dievas pasišalino.

23 Tada Abraomas ėmė savo sūnų Izmaelį ir visus vyrus, jo namuose gimusius ir už pinigus įsigytus, ir apipjaustė jų kūnus tą pačią dieną, kaip Dievas jam buvo sakęs.

24 Abraomas buvo apipjaustytas devyniasdešimt devynerių metų,

25 o jo sūnus Izmaelis­trylikos metų.

26 Tą pačią dieną buvo apipjaustytas Abraomas ir jo sūnus Izmaelis.

27 Ir visi jo namų vyrai, gimusieji jo namuose ir už pinigus įsigytieji, buvo apipjaustyti kartu su juo.

   

Ze Swedenborgových děl

 

Arcana Coelestia # 2053

Prostudujte si tuto pasáž

  
/ 10837  
  

2053. My covenant shall be in your flesh. That this signifies the conjunction of the Lord with man in his impurity, is evident from the signification of a “covenant,” as being conjunction (explained above); and from the signification of “flesh,” as being what is man’s own (also explained above, n. 2041: how impure what is man’s own is was also stated there, and was shown in Part First, n. 141, 150, 154, 210, 215, 694, 731, 874-876, 987, 1047). As regards the words “my covenant in your flesh” denoting the conjunction of the Lord with man in his impurity, the case is this: With man there is no pure intellectual truth, that is, truth Divine; for the truths of faith appertaining to man are appearances of truth, to which fallacies of the senses adjoin themselves, and to these the falsities that belong to the cupidities of the love of self and of the world. Such are the truths appertaining to man. How impure these are may be seen from the fact that such things are adjoined to them.

[2] But still the Lord conjoins Himself with man in these impure truths, for He animates and vivifies them with innocence and charity, and thereby forms conscience. The truths of conscience are various, that is, they are according to each person’s religion; and these truths, provided they are not contrary to the goods of faith, the Lord will not do violence to, because the man has been imbued with them, and has regarded them as holy. The Lord breaks no one, but bends him, as may be seen from the fact that in every dogma within the church there are some who are being gifted with conscience, which conscience is a better one in proportion as its truths approach more closely to the genuine truths of faith. As conscience is formed from truths of faith of this kind, it is evident that it has been formed in the intellectual part of man, for it is the intellectual part that receives these truths; and therefore the Lord has miraculously separated this part from the will part-an arcanum not previously known, and concerning which see Part First (n. 863, 875, 895, 927, 1023). That a “covenant in your flesh” also denotes what is significative, namely, of purification, is evident from what has been shown in respect to circumcision in n. 2039.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Foundation for the permission to use this translation.