Bible

 

Genesis 17

Studie

   

1 Kai Abromas buvo devyniasdešimt devynerių metų amžiaus, Viešpats pasirodė Abromui ir tarė: “Aš esu Dievas Visagalis, vaikščiok mano akivaizdoje ir būk tobulas.

2 Aš sudarysiu sandorą su tavimi ir labai padauginsiu tavo palikuonis”.

3 Abromas puolė kniūbsčias, o Dievas kalbėjo:

4 “Štai manoji sandora su tavimi: tu tapsi daugelio tautų tėvu,

5 todėl nebesivadinsi Abromu, bet tavo vardas bus Abraomas, nes Aš tave padariau daugelio tautų tėvu.

6 Ir padarysiu tave nepaprastai vaisingą. Iš tavęs kils tautos ir karaliai.

7 Aš patvirtinsiu sandorą tarp savęs ir tavęs bei tavo palikuonių kaip amžiną sandorą, kad būčiau Dievas tau ir tavo palikuonims po tavęs.

8 Aš duosiu tau ir tavo palikuonims žemę, kurioje dabar esi ateivis, visą Kanaano žemę amžinai nuosavybei ir būsiu jiems Dievas”.

9 Toliau Dievas sakė Abraomui: “Laikyk mano sandorą tu ir tavo palikuonys po tavęs per kartų kartas.

10 Šita yra mano sandora, kurios jūs privalote laikytis. Kiekvienas vyras tarp jūsų bus apipjaustytas!

11 Jūs apipjaustysite savo kūną, ir tai bus tarp manęs ir jūsų esančios sandoros ženklas.

12 Kiekvienas berniukas aštuonių dienų tarp jūsų bus apipjaustytas: gimęs namuose ar iš svetimšalio nupirktas, kuris nėra iš tavo palikuonių.

13 Kas gimsta tavo namuose ir ką nusiperki už savo pinigus, tas turi būti apipjaustytas. Ir mano sandora jūsų kūne bus amžina sandora.

14 O neapipjaustytas vyras bus išnaikintas iš savo tautos, nes jis sulaužė mano sandorą”.

15 Dievas toliau sakė Abraomui: “Savo žmonos Sarajos nebevadink Saraja, bet Sara bus jos vardas.

16 Aš ją palaiminsiu ir tau duosiu iš jos sūnų. Aš ją taip laiminsiu, kad iš jos kils tautos ir tautų karaliai”.

17 Tada Abraomas puolė veidu į žemę, juokėsi ir sakė savo širdyje: “Ar šimtamečiui begali kas gimti ir ar Sara, sulaukusi devyniasdešimties metų amžiaus, begali gimdyti?”

18 Abraomas tarė Dievui: “Kad nors Izmaelis gyventų Tavo akivaizdoje!”

19 Bet Dievas atsakė: “Tikrai tavo žmona Sara pagimdys tau sūnų ir tu jį pavadinsi Izaoku! Aš sudarysiu su juo amžiną sandorą ir su jo palikuonimis.

20 Ir dėl Izmaelio Aš išklausiau tave! Aš jį palaiminau ir padarysiu jį vaisingą, ir nepaprastai padauginsiu: jis bus dvylikos kunigaikščių tėvas, ir padarysiu iš jo didelę tautą.

21 Tačiau savo sandorą sudarysiu su Izaoku, kurį Sara pagimdys tau šiuo laiku kitais metais”.

22 Baigęs kalbėti su juo, Dievas pasišalino.

23 Tada Abraomas ėmė savo sūnų Izmaelį ir visus vyrus, jo namuose gimusius ir už pinigus įsigytus, ir apipjaustė jų kūnus tą pačią dieną, kaip Dievas jam buvo sakęs.

24 Abraomas buvo apipjaustytas devyniasdešimt devynerių metų,

25 o jo sūnus Izmaelis­trylikos metų.

26 Tą pačią dieną buvo apipjaustytas Abraomas ir jo sūnus Izmaelis.

27 Ir visi jo namų vyrai, gimusieji jo namuose ir už pinigus įsigytieji, buvo apipjaustyti kartu su juo.

   

Ze Swedenborgových děl

 

Arcana Coelestia # 1997

Prostudujte si tuto pasáž

  
/ 10837  
  

1997. I will multiply thee very exceedingly. That this signifies the fruitfulness to infinity of the affection of truth, may be seen from the signification of “to be multiplied,” as being predicated of truth (explained, n. 43, 55, 913, 983); and as the Lord is treated of, it signifies the fruitfulness to infinity of the truth that is from good (as before, n. 1940). There are two affections, namely, the affection of good, and the affection of truth. The affection of good is to do what is good from the love of good, and the affection of truth is to do what is good from the love of truth. At the first view these two affections appear to be the same; but in reality they are distinct from each other both as to essence and as to origin. The affection of good, or doing what is good from the love of good, is properly of the will; but the affection of truth, or doing what is good from the love of truth, is properly of the understanding. Thus these two affections are distinct from each other in the same way as are the will and the understanding. The affection of good is from celestial love, but the affection of truth is from spiritual love.

[2] The affection of good can be predicated solely of the celestial man, but the affection of truth, of the spiritual man. What the celestial or the celestial man is, and what the spiritual or the spiritual man, has been sufficiently shown in Part First. The Most Ancient Church, which existed before the flood, was in the affection of good; but the Ancient Church, which existed after the flood, was in the affection of truth; for the former was a celestial church, but the latter a spiritual church. All the angels in the heavens are distinguished into the celestial and the spiritual. The celestial are they who are in the affection of good, the spiritual are they who are in the affection of truth; to the former the Lord appears as a sun, but to the latter as a moon (n. 1529-1531, 1838). This latter affection, of truth, the Lord united to the affection of good, which is to do what is good from the love of good, when He united the Human Essence to the Divine Essence. Hence by “multiplying very exceedingly,” is signified the fruitfulness to infinity of the truth that is from good.

  
/ 10837  
  

Thanks to the Swedenborg Foundation for the permission to use this translation.