Bible

 

Genesis 14

Studie

   

1 Anomis dienomis karalius Amrafelis iš Šinaro, karalius Arjochas iš Elasaro, Elamo karalius Kedorlaomeras ir Goimo karalius Tidalas

2 pradėjo karą su Sodomos karaliumi Bera, Gomoros karaliumi Birša, Admos karaliumi Šinabu, Ceboimo karaliumi Šemeberu ir karaliumi Belos, dar vadinamo Coaru.

3 Visi šitie, sudarę sąjungą, ėjo į Sidimo slėnį, kur dabar yra Druskos jūra.

4 Dvylika metų jie tarnavo Kedorlaomeriui, o tryliktaisiais metais sukilo.

5 Keturioliktaisiais metais atėjo Kedorlaomeris ir jo sąjungininkai. Jie sumušė refajus Aštarot Karnaime, zūzus Hame, emus Šave Kirjataimo lygumoje

6 ir horus Seyro kalne iki El Parano, kuris siekia dykumą.

7 Paskui jie atėjo į En Mišpatą, tai yra Kadešą, ir nusiaubė visą amalekiečių kraštą ir amoritus, kurie gyveno Hacecon Tamaroje.

8 Tada išėjo Sodomos, Gomoros, Admos, Ceboimo ir Belos karaliai ir išsirikiavo kovai Sidimo slėnyje:

9 prieš Elamo karalių Kedorlaomerį, Goimo karalių Tidalą, Šinaro karalių Amrafelį ir Elasaro karalių Arjochą­keturi karaliai prieš penkis.

10 Sidimo slėnis buvo pilnas dervos duobių. Bėgdami Sodomos ir Gomoros karaliai įkrito į jas, o likusieji pabėgo į kalnus.

11 Laimėtojai, pasigrobę visą Sodomos bei Gomoros turtą ir visas atsargas, nuėjo.

12 Jie taip pat paėmė Abromo brolio sūnų Lotą, kuris gyveno Sodomoje, ir jo turtą.

13 Vienas iš pabėgusiųjų atėjęs pranešė tai Abromui, hebrajui, gyvenančiam amorito Mamrės ąžuolyne; Mamrė ir jo broliai Eškolas ir Aneras buvo Abromo sąjungininkai.

14 Abromas išgirdęs, kad jo brolio sūnus buvo išvestas į nelaisvę, apginklavo tris šimtus aštuoniolika savo išlavintų tarnų, gimusių jo namuose, ir vijosi priešą iki Dano.

15 Jis, padalinęs savo būrį, užpuolė juos nakčia, sumušė ir vijosi juos ligi Hobos, kuri yra į kairę nuo Damasko,

16 ir atsiėmė jų pagrobtą turtą, Lotą ir jo turtą, moteris ir žmones.

17 Kai Abromas sugrįžo, nugalėjęs Kedorlaomerį ir karalius, kurie buvo su juo, Sodomos karalius išėjo jo pasitikti į Šavės slėnį­Karaliaus slėnį.

18 Melchizedekas, Salemo karalius, atnešė duonos ir vyno. Jis buvo aukščiausiojo Dievo kunigas.

19 Jis laimino jį, sakydamas: “Tebūna Abromas palaimintas aukščiausiojo Dievo, dangaus ir žemės valdovo!

20 Tebūna šlovinamas aukščiausiasis Dievas, kuris atidavė tavo priešus į tavo rankas!” Ir Abromas davė jam dešimtinę nuo visko.

21 Sodomos karalius tarė Abromui: “Atiduok man žmones, o turtą pasilaikyk!”

22 Bet Abromas tarė Sodomos karaliui: “Aš, pakėlęs ranką, prisiekiu aukščiausiuoju Dievu, dangaus ir žemės valdovu:

23 nei siūlo galo, nei kurpių dirželio, nei ko nors kito, kas tau priklauso, aš neimsiu, kad nesakytum: ‘Aš padariau Abromą turtingą!’

24 Aš nieko neimsiu, išskyrus tai, ką suvalgė jaunuoliai ir kas priklauso vyrams: Anerui, Eškolui ir Mamrei, kurie ėjo su manimi. Jie tepasiima savo dalį”.

   

Ze Swedenborgových děl

 

Doctrine of the Sacred Scripture # 101

Prostudujte si tuto pasáž

  
/ 118  
  

101. Before the Current Word in the World Today, There Was a Word That Has Been Lost

Before the Word in the Israelite nation given through Moses and the Prophets, worship employing sacrifices was known, and people prophesied in the name of Jehovah, as can be seen from reports in the books of Moses.

That worship employing sacrifices was known: This can be seen from its being commanded to the children of Israel to overturn the altars of the gentiles, break in pieces their pillars, and cut down their groves (Exodus 34:13, Deuteronomy 7:5, 12:3).

It can be seen from the time when Israel in Shittim began to commit harlotry with the daughters of Moab, that the daughters invited the people to the sacrifices of their gods, and the people ate and bowed down to their gods, and especially that Israel joined itself to Baal-Peor, and Jehovah’s anger was inflamed therefore against Israel (Numbers 25:1-3).

It can also be seen from the altars that Balaam, who came from Syria, caused to be built, and from his sacrificing oxen and flocks (Numbers 22:40, 23:1-2, 14, 29-30).

[2] That people prophesied in the name of Jehovah: This can be seen from the prophecies of Balaam (Numbers 23:7-10, 18-24, 24:3-9, 15-24). His prophesying concerning the Lord, that a Star would arise out of Jacob and a scepter out of Israel (Numbers 24:17). His prophesying in the name of Jehovah (Numbers 22:13, 18, 23:3, 5, 8, 16, 26, 24:1, 13). It is apparent from this that a Divine worship like the worship in the Israelite nation instituted by Moses existed among gentiles.

[3] That such worship existed also before the time of Abram: A glimmer of this is reflected in Moses’ words in Deuteronomy 32:7-8. But it is still more plainly apparent from the action of Melchizedek, king of Salem, who brought out bread and wine and blessed Abram, and from Abram’s giving him tithes of everything (Genesis 14:18-20). Melchizedek, moreover, represented the Lord, for he is called the priest of God Most High (Genesis 14:18). Regarding the Lord, we are also told in the book of Psalms, “You are a priest forever, according to the order of Melchizedek” (Psalms 110:4). That is why Melchizedek brought out bread and wine as holy elements of the church, like the holy elements in the sacrament of Holy Supper, and why he could bless Abram, and why Abram gave him tithes of everything.

  
/ 118  
  

Thanks to the General Church of the New Jerusalem, and to Rev. N.B. Rogers, translator, for the permission to use this translation.