Genesis 16

Study

       

1 Abromo žmona Saraja ne turėjo vaikų. Ji turėjo tarnaitę egiptietę, vardu Hagara.

2 Saraja tarė Abromui: “Viešpats nedavė man vaikų gimdyti. Prašau, įeik pas mano tarnaitę, galbūt per ją aš turėsiu vaikų”. Abromas paklausė Sarajos.

3 Abromui išgyvenus dešimt metų Kanaano šalyje, Saraja, Abromo žmona, savo tarnaitę egiptietę Hagarą davė savo vyrui Abromui už žmoną.

4 Jis įėjo pas Hagarą, ir ji pastojo. Hagara pastojusi su panieka ėmė žiūrėti į savo valdovę.

5 Tada Saraja tarė Abromui: “Širdgėla, kurią turiu, tegula ant tavęs! Aš pati daviau savo tarnaitę tau į glėbį, tačiau ji, pasijutusi nėščia, su panieka ėmė žiūrėti į mane. Viešpats tebūna teisėjas tarp manęs ir tavęs”.

6 Abromas tarė Sarajai: “Tavo tarnaitė yra tavo rankose. Elkis su ja, kaip tau patinka”. Kai Saraja ėmė ją spausti, ta pabėgo.

7 Viešpaties angelas, radęs ją prie vandens šaltinio dykumoje, prie kelio į Šūrą,

8 tarė: “Hagara, Sarajos tarnaite, iš kur atėjai ir kur eini?” Ji atsakė: “Bėgu nuo savo valdovės Sarajos”.

9 Viešpaties angelas jai tarė: “Sugrįžk pas savo valdovę ir nusižemink prieš ją.

10 Aš taip padauginsiu tavo palikuonis, kad jų net suskaičiuoti nebus galima.

11 Štai tu esi nėščia ir pagimdysi sūnų. Tu jį pavadinsi Izmaeliu, nes Viešpats išgirdo apie tavo priespaudą.

12 Tavo sūnus gyvens kaip laukinis asilas: jis bus prieš visus ir visi prieš jį, jis gyvens šalia savo brolių”.

13 Ir Viešpatį, kuris su ja kalbėjo, Hagara pavadino: “Tu esi Dievas, kuris mane matai”. Nes ji sakė: “Aš tikrai mačiau Dievą, kuris mato mane”.

14 Todėl tą šulinį pavadino Lahai oiju. Jis yra tarp Kadešo ir Beredo.

15 Hagara pagimdė Abromui sūnų. Abromas pavadino jį vardu Izmaelis.

16 Abromui buvo aštuoniasdešimt šešeri metai, kai Hagara pagimdė jam sūnų.


Exploring the Meaning of Genesis 16      

Napsal(a) Emanuel Swedenborg

Here are some excerpts from Swedenborg's "Arcana Coelestia" that help explain the inner meaning of this chapter:

AC 1890. The subject treated of in this chapter is the Lord’s first rational, which was conceived by the influx of the internal man into the affection of memory-knowledges (scientiae) of the external. The internal man is "Abram;" the affection of memory-knowledges in the external is "Hagar the Egyptian handmaid;" the rational thence derived is "Ishmael." The nature of this rational is here described; and it is afterwards said (chapter 21); that it was expelled from the house, after the Lord‘s Divine rational, represented by Isaac, had been born.

AC 1891. The Lord’s first rational was conceived according to order by the influx or conjunction of the internal man with the life of the affection of memory-knowledges belonging to the external (verses 1 to 3). But as this affection was of the external man, its nature was such that it held intellectual truth in low esteem (verse 4). On which account the Lord thought concerning the subjugation of it (verses 5 to 9), and that when subjugated, it would become spiritual and celestial (verses 10, 11). What it would be if not subjugated, is described (verse 12); the Lord‘s insight into the cause from His interior man (verses 13, 14). The rational is thus described in respect to its quality; also the Lord’s state when it originated (verses 15, 16).

    Studovat vnitřní smysl

Přeložit: