Genesis 14

Study

       

1 Anomis dienomis karalius Amrafelis iš Šinaro, karalius Arjochas iš Elasaro, Elamo karalius Kedorlaomeras ir Goimo karalius Tidalas

2 pradėjo karą su Sodomos karaliumi Bera, Gomoros karaliumi Birša, Admos karaliumi Šinabu, Ceboimo karaliumi Šemeberu ir karaliumi Belos, dar vadinamo Coaru.

3 Visi šitie, sudarę sąjungą, ėjo į Sidimo slėnį, kur dabar yra Druskos jūra.

4 Dvylika metų jie tarnavo Kedorlaomeriui, o tryliktaisiais metais sukilo.

5 Keturioliktaisiais metais atėjo Kedorlaomeris ir jo sąjungininkai. Jie sumušė refajus Aštarot Karnaime, zūzus Hame, emus Šave Kirjataimo lygumoje

6 ir horus Seyro kalne iki El Parano, kuris siekia dykumą.

7 Paskui jie atėjo į En Mišpatą, tai yra Kadešą, ir nusiaubė visą amalekiečių kraštą ir amoritus, kurie gyveno Hacecon Tamaroje.

8 Tada išėjo Sodomos, Gomoros, Admos, Ceboimo ir Belos karaliai ir išsirikiavo kovai Sidimo slėnyje:

9 prieš Elamo karalių Kedorlaomerį, Goimo karalių Tidalą, Šinaro karalių Amrafelį ir Elasaro karalių Arjochą­keturi karaliai prieš penkis.

10 Sidimo slėnis buvo pilnas dervos duobių. Bėgdami Sodomos ir Gomoros karaliai įkrito į jas, o likusieji pabėgo į kalnus.

11 Laimėtojai, pasigrobę visą Sodomos bei Gomoros turtą ir visas atsargas, nuėjo.

12 Jie taip pat paėmė Abromo brolio sūnų Lotą, kuris gyveno Sodomoje, ir jo turtą.

13 Vienas iš pabėgusiųjų atėjęs pranešė tai Abromui, hebrajui, gyvenančiam amorito Mamrės ąžuolyne; Mamrė ir jo broliai Eškolas ir Aneras buvo Abromo sąjungininkai.

14 Abromas išgirdęs, kad jo brolio sūnus buvo išvestas į nelaisvę, apginklavo tris šimtus aštuoniolika savo išlavintų tarnų, gimusių jo namuose, ir vijosi priešą iki Dano.

15 Jis, padalinęs savo būrį, užpuolė juos nakčia, sumušė ir vijosi juos ligi Hobos, kuri yra į kairę nuo Damasko,

16 ir atsiėmė jų pagrobtą turtą, Lotą ir jo turtą, moteris ir žmones.

17 Kai Abromas sugrįžo, nugalėjęs Kedorlaomerį ir karalius, kurie buvo su juo, Sodomos karalius išėjo jo pasitikti į Šavės slėnį­Karaliaus slėnį.

18 Melchizedekas, Salemo karalius, atnešė duonos ir vyno. Jis buvo aukščiausiojo Dievo kunigas.

19 Jis laimino jį, sakydamas: “Tebūna Abromas palaimintas aukščiausiojo Dievo, dangaus ir žemės valdovo!

20 Tebūna šlovinamas aukščiausiasis Dievas, kuris atidavė tavo priešus į tavo rankas!” Ir Abromas davė jam dešimtinę nuo visko.

21 Sodomos karalius tarė Abromui: “Atiduok man žmones, o turtą pasilaikyk!”

22 Bet Abromas tarė Sodomos karaliui: “Aš, pakėlęs ranką, prisiekiu aukščiausiuoju Dievu, dangaus ir žemės valdovu:

23 nei siūlo galo, nei kurpių dirželio, nei ko nors kito, kas tau priklauso, aš neimsiu, kad nesakytum: ‘Aš padariau Abromą turtingą!’

24 Aš nieko neimsiu, išskyrus tai, ką suvalgė jaunuoliai ir kas priklauso vyrams: Anerui, Eškolui ir Mamrei, kurie ėjo su manimi. Jie tepasiima savo dalį”.

  

Exploring the Meaning of Genesis 14      

Napsal(a) Emanuel Swedenborg

Here are some excerpts from Swedenborg's "Arcana Coelestia" that help explain the inner meaning of this chapter:

AC 1651. This chapter treats of the Lord’s temptation combats, which are represented and signified by the wars here described.

AC 1652. The goods and truths in the external man, but which only appeared as goods and truths, were the things from which the Lord fought in His childhood against evils and falsities. The apparent goods and truths are signified by the kings named in (verse 1); but the evils and falsities against which He fought are signified by the kings named in (verse 2); and these were unclean (verse 3).

AC 1653. These evils and falsities against which He fought did not show themselves earlier than in childhood; and then they burst forth, which is signified by their previously serving Chedorlaomer (verse 4).

AC 1654. The Lord then warred against and conquered the persuasions of falsity of all kinds, which are the Rephaim, the Zuzim, the Emim, and the Horites (verses 5, 6); next, the falsities and evils themselves, which are the Amalekite and the Amorite (verse 7) afterwards the other falsities and evils, which are the kings named in (verses 8 to 11).

AC 1655. Apparent truths and goods, which are not in themselves truths and goods, took possession of the external man (verse 12); and the rational man which is "Abram the Hebrew," perceiving this, laid claim to it and liberated it (verses 13 to 16).

AC 1656. After these combats, evil and falsity submitted themselves (verse 17).

AC 1657. The Lord‘s internal man in the interior man, or the Divine in the rational, is Melchizedek, from whom came the benediction after the combats (verses 18 to 20). The tithes are the remains, or the states of good and truth from the combats (verse 20).

AC 1658. The evil and infernal spirits, being overcome, begged for life, and did not care for other things; but nothing was taken from them by the Lord, because He had no strength from their evils and falsities; but they were given into the power (potestas) of good spirits and angels (verses 21-24).

    Studovat vnitřní smysl

Přeložit: