Genesis 13

Study

       

1 Abromas su žmona ir viskuo, ką jis turėjo, išėjo iš Egipto į pietų šalį. Su jais iškeliavo ir Lotas.

2 Abromas buvo labai turtingas: turėjo daug gyvulių, sidabro ir aukso.

3 Jis keliavo atgal tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atėjęs, Betelio link iki tos vietos, kur pradžioje tarp Betelio ir Ajo buvo pasistatęs palapinę,

4 iki tos vietos, kur buvo anksčiau pasidaręs aukurą. Čia Abromas šaukėsi Viešpaties vardo.

5 Lotas, kuris keliavo su Abromu, taip pat turėjo avių, galvijų ir palapinių.

6 Kraštas negalėjo sutalpinti jų ir išmaitinti jų gyvulių, nes jų bandos buvo per didelės.

7 Kilo vaidas tarp Abromo ir Loto piemenų. Tada tebegyveno tame krašte kanaaniečiai ir perizai.

8 Abromas tarė Lotui: “Tenebūna vaidų tarp manęs ir tavęs, tarp mano piemenų ir tavo piemenų, nes esame broliai!

9 Ar ne visa šalis tau atvira? Skirkis nuo manęs! Jei eisi į kairę, aš eisiu į dešinę, o jei tu eisi į dešinę, tai aš eisiu į kairę”.

10 Lotas pakėlė akis ir pamatė, kad visa Jordano apylinkė­prieš Viešpačiui sunaikinant Sodomą ir Gomorą­Coaro link buvo gerai drėkinama kaip Viešpaties sodas, kaip Egipto šalis.

11 Lotas pasirinko Jordano lygumą ir patraukė į rytus. Taip juodu išsiskyrė.

12 Abromas gyveno Kanaano šalyje, o Lotas­lygumos miestuose: Sodomos link statėsi palapines.

13 Sodomos žmonės buvo nedori ir labai nusidėję Viešpačiui.

14 Viešpats tarė Abromui, kai Lotas nuo jo atsiskyrė: “Pakelk akis ir pažvelk iš vietos, kurioje esi, į šiaurę ir į pietus, į rytus ir į vakarus!

15 Visą žemę, kurią matai, duosiu tau ir tavo palikuonims visam laikui.

16 Padarysiu tavo palikuonių tiek daug, kiek dulkių ant žemės. Jei kas galėtų suskaičiuoti žemės dulkes, tai ir tavo palikuonis galėtų suskaičiuoti.

17 Kelkis, pereik žemę išilgai ir skersai, nes Aš tau ją duosiu!”

18 Abromas susivyniojo palapinę ir nuėjo iki Mamrės ąžuolų Hebrone. Ten jis pastatė Viešpačiui aukurą.


Exploring the Meaning of Genesis 13      

Napsal(a) Emanuel Swedenborg

Here are some excerpts from Swedenborg's "Arcana Coelestia" that help explain the inner meaning of this chapter:

AC 1535. This chapter treats of the external man in the Lord which was to be conjoined with His internal man. The external man is the Human Essence, the internal is the Divine essence. The former is here represented by Lot, but the latter by Abram.

AC 1536. There is here described the state of the external man such as it was in childhood, when first imbued with knowledges (scientifica et cognitiones)--that it thence advanced more and more to conjunction with the internal man (verses 1 to 4).

AC 1537. But that there were still many things in His external man that impeded the conjunction (verses 5 to 7); from which, however, He desired to be separated (verses 8, 9).

AC 1538. That the external man appeared to the Lord such as it is in its beauty when conjoined with the internal; and also such as it is when not conjoined (verses 10 to 13).)

AC 1539. A promise that when the external man was conjoined with the internal, that is, when the Lord‘s Human Essence "as conjoined with His Divine Essence, all power and authority (potestas) should be given to Him (verses 14 to 17). Concerning the Lord’s interior perception (verse 18).

    Studovat vnitřní smysl

Přeložit: